2019 m. pabaigoje išleista Regimanto Pilkausko knyga „Miesto želdynų plėtotė“ (Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, 198 p.) – pirmoji numatytos trilogijos „Miesto želdynai“ dalis. „Medžiagą šiai trijų dalių knygai sukaupiau per 60 metų, dirbdamas kraštovaizdžio architektūros srityje: planuodamas miestus, projektuodamas želdynus, rašydamas straipsnius, dalyvaudamas konkursuose bei konferencijose ir skaitydamas paskaitas studentams“, – sako autorius knygos pratarmėje. Autoriaus kraityje pustrečio šimto erdvių formavimo projektų (smulkaus ir stambaus mastelio), parengtų individualiai ir su kolegomis, remiantis darnos su gamta principais. Taip pat per šimtą mokslo ir jo populiarinimo straipsnių. Pribrendo laikas visa tai surikiuoti, atrinkti ir papildyti, stebint pabudusį susidomėjimą gamta mieste.

Pirmojoje išleistoje trilogijos dalyje autorius apibrėžia svarbiausias kraštovaizdžio architekto profesijos sąvokas, apžvelgia Lietuvos kraštovaizdžio architektūros raidą kitų šalių kontekste, išryškina kraštovaizdžio architektūrą kaip savitą kūrybos sritį, kuri Lietuvoje dar neįgijo lygiaverčių su pastatų architektūra teisių. Projektinio darbo faktus autorius išdėsto per savo gyvenimo prizmę, supažindindamas su mokytojais, bendradarbiais. Pristato savo ir kitų šios srities specialistų nuomones. Pateikia per 100 paveikslų, per 250 literatūros nuorodų, 7 puslapių asmenvardžių rodyklę. Turininga, dokumentuota knyga apie miesto želdynus skaitytojų tarpe tikriausiai atras palankių teisėjų.

Pagrindinės sąvokos

Kraštovaizdžio architektūros sąvokos mūsų literatūroje vartojamos nevienareikšmiai. Želdyno sąvoka lietuvių kalboje imta naudoti pereito amžiaus 7 dešimtmetyje. R. Pilkauskas buvo vienas pirmųjų, ieškodamas termino („skambaus žodžio“) parkams, sodams, skverams, sodyboms, kapinėms ir panašiems kraštovaizdžio architektūros objektams apibendrintai išreikšti. Jo nusakymu, želdynas – tai želdinių ir įtaisinių visuma apibrėžtoje teritorijoje. Skirtingai nei miškui želdynui būdingi įrenginiai: paprasčiausiu atveju – takas su suolu, o sudėtingu – tvoros, paminklai ir įvairūs kiti želdyno paskirtį atitinkantys statiniai. Želdynas yra kraštovaizdžio dalis ir pagrindinis kraštovaizdžio architekto darbo objektas. Šiandien turime Želdynų įstatymą, tačiau jame želdyno visuma nėra aiškiai nusakyta. Autorius pažymi, kad įstatymu jos neapibrėžus atsiranda galimybė želdynų pastatams priskirti atskirus sklypus, atribotus nuo želdinių, taip suardant vientisą želdyną (pvz., Druskininkų gydomosios kultūros parkas).

Kraštovaizdžio architekto veiklą išskirdamas į kraštovaizdžio planavimą ir želdynų projektavimą, autorius supranta kraštovaizdį kaip Žemės paviršių, sukurtą ir tebekuriamą gamtos ir veikiamą žmogaus. Ne kurti kraštovaizdį, tik prisitaikyti prie jo gamtinio pagrindo – programinė šios knygos kaip ir visos profesinės autoriaus veiklos nuostata. Vadovaudamasis gamtos pirmumu, nepritaria „kultūrinio (antropogeninio) kraštovaizdžio“ vartosenai. „Žmogaus pakeistas ar savo reikmėms pritaikytas kraštovaizdis ir toliau gyvuoja pagal gamtos dėsnius. <…> Žmogaus pastangos yra sėkmingos tik tiek ir tada, kai atitinka savaiminius procesus, kitaip tariant, Dievo tvarką arba gamtos dėsnius.“

Apie kūrybą atskirų kraštovaizdžio objektų, nes tik tokio masto uždaviniai yra žmogaus jėgoms, R. Pilkauskas anksčiau yra pasakęs: „kiekviename sklype dirbtinių elementų turėtų būti tik tiek, kiek būtina, o gamtos tiek, kiek galima“ (Pilkauskas, R. 2004. Gamtos ir dirbinių santykis stambaus mastelio želdynų planuose. In Vilniaus dailės akademijos darbai 33, 73–80).

Kraštovaizdžio architekto darbą autorius įvardija kaip seną sritį ir naują profesiją. Pajuokauja kaip apie seniausią: mat jei buvo Rojaus sodas, tai buvo ir sodininkas – kraštovaizdžio architekto profesijos pradininkas. „Kraštovaizdžio architektūros“ (pranc. architecture du paysage, angl. landscape architecture, vok. Landschaftsarchitektur) terminas atsirado XIX a., parkų ir sodų menui atsiskiriant nuo architektūros. Jei Renesanse vienas genialus ir plačiai išsilavinęs asmuo galėjo būti tapytojas, skulptorius, architektas, anatomas, mechanikas, inžinierius ir natūrfilosofas (Leonardas da Vinčis), tai šių dienų mokslo ir technikos pažanga neįmanoma be darbo pasidalijimo. Todėl jis nelaiko visuomenei naudingu Seimo 2017 m. birželio 8 d. priimto Architektūros įstatymo, pagal kurį architektai gali projektuoti visa, kas jiems įprasta, taip pat kraštovaizdį, urbanistines struktūras, viešąsias erdves, želdynus (apie kraštovaizdžio architektūrą ir kraštovaizdžio architektus įstatyme neužsimenama).

Daug kur Europoje architekto universalo veikla nepripažįstama. Į Europos Komisijos reglamentuotų profesijų duomenų banką įrašytos vienuolika šalių (Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Slovakija, Slovėnija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė), kuriose kraštovaizdžio architekto profesija yra reglamentuota, t. y. kaip gydytojo, vaistininko, advokato, architekto. Kaip ir autorius, manau, kad planavimo specialistų ir politikų tarpe svarbu skleisti šią informaciją.

 

Viršelio dailininkas Albertas Gurskas.

Skaitant knygą, prieš akis iškyla gotikinė Zapyškio bažnyčia šienaujamose Nemuno lankose – galingiems potvyniams nuplovus kadaise buvusius aplinkinius statinius, atspindinti, kad gamta – kultūros sąlyga. O betonu užliejus jos prieigas, sumenko bažnyčios didybė (kai kas tai pateikia kaip „kultūros paveldo atgaivinimą“).

Kai pastatų architektūros profesionalai imasi pertvarkyti pastatų aplinkumą, jie daugiausiai pritaiko sustingusias medžiagas ir formas ir neišvengia blogų pasekmių. Manau, kad ryškus nekompetencijos šioje srityje pavyzdys yra nudžiūvusios liepos betono plynėje Vilniaus Lukiškių aikštėje, anksčiau bujojusios vejoje. Palijus vanduo teka per visą aikštę nuo Gedimino prospekto ir tvenkiasi kitoje pusėje, užpylus gruntu dalį Neries terasos su laiptais Aukų g. tąsoje. O natūralioms liepoms dviejose aikštės kraštinėse priešpastatyti stačiakampiai gretasieniai špaleriai (konstrukcijomis ištampytų medžių eilės). Šimtą metų stovėjęs tiesiai į aikštę paminklinis kryžius 1863 m. sukilimo aukoms pagerbti, jį pasukus šonu, tapo nepastebimas tarp pastatų. Šią visumoje nesėkmingai pertvarkytą poilsio erdvę belieka dirbtinai gaivinti brangiais performansais.

Kraštovaizdžio architektūros raida Lietuvoje

Didžiausias – 86 puslapių knygos skyrius nušviečia kraštovaizdžio architektūros raidą Lietuvoje. Šią temą gvildenantis autoriaus 2004 m. straipsnis „Kraštovaizdžio architektūros raida Lietuvoje“ (Vilniaus dailės akademijos darbai 33, 7–49) buvo palankiai įvertintas ekspertų, kurių nuomones tiktų pakartoti. „Plati R. Pilkausko publikacija <…> – bene pirmas toks išsamus ir visapusiškas darbas šioje srityje“, – prof. Vladas Stauskas (1932–2014). Panašiai ir kitas ekspertas prof. Rimantas Buivydas (1945–2017): „R. Pilkausko straipsniuose atskleidžiamos ir kraštovaizdžio architektūros šiuolaikinei praktikai aktualios problemos, ir mūsų parkų autentiškumo išsaugojimo klausimai, ir aptariama šios menkai tirtos meno srities istorinė raida. Kaip tik šia prasme ypač vertingu straipsniu laikau Kraštovaizdžio architektūros raida Lietuvoje ir tikiu, kad autoriui jį praplėtus ir labiau detalizavus, jis galėtų tapti tvirtu pagrindu solidžiai monografijai.“ (Straipsnių ir knygų ekspertų nuomonės Lietuvos kraštovaizdžio architektūros darbų parodoje-konkurse 2005. In Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos žinios 21–22, 4–7)

Pilkauskas konstruoja profesijos raidą kaip laiko juostą: senajame Vilniaus universitete – „aušros laikais“ – nepriklausomybės laikais – karas ir pokaris – atlydžio laikais (po J. Stalino mirties) – kraštovaizdžio planavimo baruose. Supina iš įvairių šaltinių surinktus įvykius, kurie keitė žmonių gyvenimą ar yra įdomūs tiriantiems veiklos istoriją.

Apžvelgdamas sovietinį laikotarpį autorius išskiria Valstybinio statybos reikalų komiteto Miestų ir gyvenviečių apželdinimo skyriaus įkūrimą (kokio nebuvo Maskvoje). Jam vadovaujant projektavimo institutuose buvo sudarytos želdynų projektavimo („apželdinimo“) grupės, miestų ir rajonų vykdomuosiuose komitetuose (dabartinėse savivaldybėse) įsteigta kraštovaizdžio architekto pareigybė (dabar tėra tik vyriausieji specialistai).

Sparti urbanizacija pasaulyje ir Lietuvoje skatino plačiai derinti žmogaus poreikius ir gamtos sąlygas, želdynų projektuotojams atsivėrė naujas darbo baras – kraštovaizdžio planavimas. R. Pilkauskui didelę reikšmę turėjo Alfonso Basalyko paskelbti determinuotos kraštotvarkos principai kaip atsakas izoliuotam šakinio ūkio planavimui. Jo 1965 m. parengta knyga apie fizinius geografinius rajonus „yra lobynas, kuriame kraštovaizdžio architektai randa duomenų apie kiekvienos Lietuvos vietos gamtą. Šio šaltinio ligi šiolei niekas negali pakeisti.“ Pažymėčiau ant šio mokslinio pagrindo R. Pilkausko sukurtą kraštovaizdžio vertinimo metodiką, kurią jis nuosekliai taikė, projektuodamas želdynus ir pagrįsdamas miestų plėtotės kryptis.

Kas domisi sodo meno istorija, ras naujų žinių apie Rygos želdynų direktoriaus, vokiečių kraštovaizdžio architekto Georgo Kufalto (Georg Kuphaldt, 1853–1938) indėlį (kūrė Žagarės ir grafo Tiškevičiaus Užutrakio parkus – pastarojo autorystė iki šiol buvo priskiriama tik E. Andrė). Karo ir pokario metų paveikslą praturtina 1958 m. Vilniaus Vingio parko planas ir perspektyvinis vaizdas pagal tuomet vyravusius kultūros ir poilsio parkų kūrimo kanonus.

Skaitytojas gali palyginti, kaip buvo sprendžiami svarbūs želdynų plėtotės uždaviniai nepriklausomoje valstybėje. Pavyzdžiui, tarpukario Utenos savivaldybė nusipirko Vyžuonaičio ir Dauniškio ežerėlius, kad jų vaizdingose pakrantėse įtaisytų visiems prieinamas maudykles. O sunkiu Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos sostinė buvo ir kuriama. Vilniaus savivaldybė organizavo viešuosius darbus – pasirūpino bedarbiais ir kartu įrengė Katedros aikštę – tautos forumą (pagal lenkų arch. Romualdo Guto (Romuald Gutt, 1888–1974) neįgyvendintą projektą).

Šiandien nepakankamai prižiūrimas politinio atlydžio tarpsnį reprezentavęs „miestas-sodas“ – Juknaičiai (kraštovaizdžio architektas Alfonsas Kiškis (1910–1994) su bendradarbiais). „Palangos parko pavyzdys iki šiol liko išskirtinis, nors turėjo tapti visuotiniu“. Kompleksiškas, viename struktūriniame padalinyje sutelktas želdynų projektavimo, kūrimo ir priežiūros darbas, kaip nurodo Želdynų įstatymas (III skyriaus 10 straipsnio 2 punktas), tebėra neišsprendžiamas Lietuvos savivaldybių uždavinys. Manau, tai nulemia ir chaotišką Neries salpos abipus Baltojo tilto Vilniuje apipavidalinimą.

Apskritai, visa parodyta kraštovaizdžio architektų ir jų pirmtakų, kurie tvarko pastatų aplinkumą, veiklos panorama – nuo botanikos sodo senajame Vilniaus universitete iki kraštovaizdžio planavimo pereito amžiaus antrojoje pusėje – patvirtina, kad kraštovaizdžio architektūra Lietuvoje turi savo šaknis ir mokyklą, nors visuomenei daug mažiau žinoma palyginti su architektų, kurie projektuoja pastatus, veikla. Kita vertus, kapitalistinėje demokratijoje prasiveržė statyba pavienių pastatų, kurių architektūrą teigiamai paveikė naujos technologijos ir neigiamai – godūs nekilnojamo turto vystytojai bei visuomenei mažai atskaitingi miestų merai. O architektūrai giminingos sritys – miesto planavimas ir kraštovaizdžio architektūra nusmuko, nesudarydamos tarpdalykinės konkurencijos. Šiandien Vilniuje sunku įsivaizduoti, kada taps įmanoma vėl sukurti panašų į vientįsą, gamtos ir architektūros darną išreiškiantį objektą kaip Lazdynai.

Studijos, konkursai ir kita veikla

Aprašydamas kraštovaizdžio architektūros studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose R. Pilkauskas primena buvusį pakilimą Vilniaus dailės akademijoje 1972 m., kai į kraštovaizdžio architektūros specializaciją kas antri metai buvo priimama po 8 studentus, pradžioje slepiant mokymo planus nuo Maskvos revizorių (Sovietų Sąjungoje, turėjusioje turtingą Rusijos carų parkų paveldą, visos šios pakraipos mokyklos buvo uždarytos).

Nuopolis prasidėjo kartu su praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio švietimo reforma, grįžus prie universalaus architekto ugdymo. Šio šimtmečio pradžioje, aktyviai veikiant Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungai, specialybės studijos pradėtos Klaipėdos universitete. Joms nutrūkus, profesijos dalykus universitetiniame lygmenyje tęsia želdininkystės – žemės ūkio mokslų bakalauro studijų programa VDU Žemės ūkio akademijoje (buvęs Aleksandro Stulginskio universitetas). Papildysiu, kad šį pavasarį VGTU pasiūlė kraštovaizdžio architektūros – menų bakalauro studijų programą, bet vėliau perkėlė į kitus metus.

LŽŪA miestelio vaizdas iš paukščio skrydžio. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Viešųjų ryšių skyrius, 2016.

Darbo rinkoje esant architektų pertekliui ne visi pripažįsta, kad kraštovaizdžio architektūra turi būti studijuojama ne kaip architektūros šaka, bet savarankiška specialybė. „Architektai, miškininkai ar geografai, išklausę enciklopedinio pobūdžio kraštovaizdžio architektūros kursą, nėra ir negali būti laikomi kraštovaizdžio architektais, lygiai taip kaip ir Agronomijos fakulteto absolventai, išklausę kad ir platų chemijos kursą, paprastai nelaikomi chemikais“, – patikina R. Pilkauskas, kelias dešimtis metų dėstęs įvairius dalykus kraštovaizdžio architektūros specializacijos bei architektūros specialybės  studentams. Vakaruose kraštovaizdžio architektūros katedros veikia ne tik šalia architektūros, bet ir šalia agronomijos, miškininkystės, geografijos. Pvz., Danijoje kraštovaizdžio architektai rengiami ne tik Karališkojoje dailės akademijoje, bet ir Karališkajame veterinarijos ir žemės ūkio universitete.

Autoriaus dėmesio centre – kraštovaizdžio architektūros projektų konkursai. Pateikia medžiagą apie ankstyviausią iš žinomų panašių konkursų, skirtą Stepono Dariaus ir Stasio Girėno paminklo, iškalto Puntuko akmenyje, aplinkumai sutvarkyti, vykusį vokiečių okupacijos metais. Pereina svarbius projektuotojams ir visuomenei įvykius sovietų valdžioje ir nepriklausomybės laikais: miesto parko steigimą vietoje senųjų Kauno kapinių prie Vytauto prospekto, Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, sumanius čia statyti svečių namus, ir eilę kitų pastaraisiais dešimtmečiais – iš viso 18 kūrybinių konkursų, kuriuose su bendradarbiais ir pats dalyvavo. Kartu parodo projektų konkursų praktikos atotrūkį nuo tikslingumo ir viešumo principų.

Knygos autorius taip pat išskiria kūrybinių darbų parodas, kurios skatina ir ugdo ne tik meno kūrėjus, bet ir visuomenę. Reikšmingu įvykiu laiko Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos įkūrimą 1995 m.: „Taip Lietuvoje pirmą kartą buvo oficialiai įtvirtinta kraštovaizdžio architekto profesija.“ Būdamas šios visuomeninės kūrybinės organizacijos pirmininku R. Pilkauskas inicijavo XXXIX pasaulinį tarptautinės kraštovaizdžio architektų sąjungos (IFLA) kongresą, vykusį Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje 2002 m., o nuo pat organizacijos įsteigimo redaguoja laikraštį LKAS žinios. Tuo metu kitos giminingos profesijos atstovai – miesto planuotojai neturi savo organizacijos greta Lietuvos architektų sąjungos – Lietuvos architektų rūmų bendradarbės.

Pridėsiu pavyzdį, kaip prieš dešimtmetį atlikti projektai pasireiškia šiandien. Šią vasarą Vilniaus Misionierių sodų (Kūdrų parko) bendruomenė pakvietė visus, neabejingus gamtai, aptarti šios vietos atnaujinimo techninį projektą, parengtą „Vilniaus plano“ pagal jo paties 2011 m. konkursą laimėjusį projektinį pasiūlymą. Susirinkimo išvakarėse Vilniaus miesto vyriausiasis architektas pranešė, kad savivaldybės Misionierių sodų tvarkymo planuose nebeliko iš esmės jokių brangių ir didelius pokyčius reiškiančių darbų. „Ar šitas staigus savivaldybės sąmoningėjimas yra susijęs su tuo, kad nebėra pinigų (europinių fondų lėšų) šitam projektui, ar tai yra užuomazga tikro sąmoningėjimo? – buvo paklausta susirinkime dalyvavusių savivaldybės atstovų ir sulaukta paaiškinimo: – Tas sąmoningėjimas vyko per įvairias pamokas, pirmiausiai, su Reformatų parku, su Sapiegų ir visa eile parkų <…> tas sąmoningėjimas tikrai ėjo palaipsniui.“ (Iš susirinkimo Kūdrų parke liepos 2 d. garso įrašo). Prisiminęs, kad prieš Reformatų skvero atnaujinimo projektą pasirašė daugiau kaip 1000 žmonių, bet savivaldybės tai nepaveikė, pagalvojau: mokėtės, ėmėte algą, kai pradinių sumanymų konkurse buvo ir kitoks – funkcionalus ir ekonomiškas gamtiškos erdvės projektas (turiu galvoje Vainiaus, Manto ir Regimanto Pilkauskų projektą, kurio vertinimo komisija – sudaryta daugumoje iš savivaldybės darbuotojų – nesugebėjo dalykiškai ir nešališkai įvertinti).

„Misionierių sodais“ statytojas pavadino naujų namų kvartalą Vilnios paslėnyje greta pasaulinio masto Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio, 30 m aukščiau sodų tvenkinių. Nei šių naujų pastatų architektūros konkurso vertintojai, nei Kultūros paveldo departamentas, nei Vilniaus savivaldybė nesugebėjo užtikrinti šiame statytojų sumanyme pagarbos gamtai ir kultūrai. Šlaite galais išsikišę į slėnį (20 m daugiau nei buvęs ligoninės pastato frontas), 4 nauji korpusai pažeidė senamiesčio sanklodos kompozicinį principą – bažnyčių vertikalių ir aplinkinių pastatų stogų horizontalių kontrastą. Kraštovaizdžio architektas šiuo atveju būtų pasiūlęs statyti ne skersai, bet išilgai šlaito (tai patogiau, ekonomiškiau ir atkartoja gamtiškas paviršiaus aukščių linijas – kaip paliko atmintyje iš R. Pilkausko kalbos vienoje konferencijoje). Buvusi nepakartojama Vilniaus senamiesčio panoramoje prieš 300 metų vadinta Išganytojo kalva su Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia įgavo panašių į prieš pusę amžiaus pastatytų Lazdynų su  „šiuolaikiškais“ atvirais kiemais bruožų. (Paslėpti šią nedarną bus bandoma želdiniais, kaip nutarė bendruomenė kartu su savivaldybės atstovais aukščiau minėtame susirinkime prie sodų tvenkinių liepos 2 d.).

Utenio aikštė Utenoje. Kraštovaizdžio architektai – Albertas Lamauskas ir Regimantas Pilkauskas. Fotografavo A. Lamauskas, 2005.

Kūrybos nuostatos teorijoje ir praktikoje

Istoriškai apžvelgdamas miesto želdynus, autorius paaiškina, kaip iškilo miesto viešojo parko samprata. Primena žymius angliškųjų parkų kūrėjus, daugiausiai savamokslius. Vienas iš jų – seras Džozefas Pakstonas (Joseph Paxton), anglų botanikas, sodininkas statęs šiltnamius – Krištolo rūmų Hyde parke Pirmojoje pasaulinėje parodoje Londone 1851 m. autorius (kolegos kartais nustemba išgirdę, kad ne profesionalus architektas).

Teoriniame lygmenyje R. Pilkauskas išdėsto miesto želdinių reikšmę įvairiais atžvilgiais. Medžių gynėjai juos vaizdžiai vadina žaliaisiais plaučiais, bet tai gerokai perdėta, „nes miestus vėdina Žemės paviršiumi judančios oro masės“ (nurodo ekologą Gediminą Pauliukevičių, pasak kurio, vienas hektaras miško dieną pagamina deguonies, kurio užtenka 25–30 žmonių, o tiek žalumos mieste turėti neįmanoma). Šiuo požiūriu svarbu apsaugoti nuo tankaus užstatymo upių slėnius, kuriais į miestą atiteka grynas oras iš plačių aplinkinių miškų – bet tai jau rašomos antrosios knygos dalies „Kraštovaizdžio planavimas“ tema. Pridursiu, jog Vilniaus Neries slėnį šalia Vingio parko užtvenkęs „Verslo trikampis“ – ne atsitiktinis šio laikmečio blogas pavyzdys. Šiandien priešais Lazdynų šlaitą iki pat jo viršaus iššoko „Verslo parko“ korpusai, o Neries pakrantėje prie Kalnų parko projektuojami nauji stambūs pastatai.

Pilkauskas paaiškina kraštovaizdžio architektūros teorijos kategorijas, kurios iš vienos pusės turėtų apibrėžti kūrybą, iš kitos pusės būti kraštovaizdžio architektūros kūrinių vertinimo kriterijus. Kertinėmis kraštovaizdžio architektūros kokybės sąvokomis nurodo tikslingumą ir jį apimančių reikalavimų triadą: funkcionalumą, ekonomiškumą ir estetiškumą – taip kaip pasiūlė estų kraštovaizdžio architektas Aleksandras Ninė (Aleksander Niine 1910–1975). Pagal šiuos kriterijus vertina ir medžių ir krūmų genėjimą kuriant želdynus.

Lukiškių aikštės pertvarkymo planas.  Regimantas Pilkauskas ir Alvydas Žickis, 2018.

Pabrėždamas želdynų projektavimo ypatybę, R. Pilkauskas paaiškina želdyno erdvės sąvoką, kuri išreiškia atvirą į dangų, medžiais neužsodintą vietą, kuri pakelia nuotaiką ir gali būti įvairiai panaudojama. Medžiai ir krūmai kraštovaizdžio architektui daugiau yra erdvės formavimo struktūrinė medžiaga nei gražūs eksponatai. Parodo, kaip želdyno erdvė įgyvendinama projektavimo praktikoje.

Inž. arch. Liucijus Dringelis ir inž. miškininkas R. Pilkauskas 1965 m. ėmėsi Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar VDU žemės ūkio akademijos) teritorijos tvarkymo ir želdinimo projektavimo darbų. Jų apipavidalintas platus puslankio formos parteris priešais Akademijos centrinius rūmus nepaisant vėlesnių pakeitimų žavi ir po šiai dienai kaip jokia kita Lietuvos universitetinio miestelio erdvė.

–  –  – 

Laukdamas R. Pilkausko knygos tęsinio (antroji dalis „Kraštovaizdžio planavimas“ turėtų išeiti šių metų pabaigoje) viliuosi, jog ši knyga bus ir patrauklus vadovėlis kraštovaizdžio architektūros ir architektūros specialybių studentams.

Alvydas Žickis, 2020 spalis

Written by LKAS