René André epocha ir Lietuvos parkai

René André epocha ir Lietuvos parkai

2017 m. rudenį, rugsėjo pabaigoje, susitiksime konferencijoje „René André (1867–1942) epocha. Kraštovaizdžio architekto kūrybos laukas – nuo želdynų iki miestų planavimo“, atsiversime naują to paties pavadinimo mokslo darbų leidinį. Mokslinė ir praktinė konferencija ir recenzuojamas mokslo darbų leidinys yra skirti ne tik René André (1867–1942), prancūzų kraštovaizdžio architekto ir urbanisto, su tėvu XIX a. pabaigoje dirbusio Lietuvoje, 150-osioms gimimo ir 75-osioms mirties metinėms (2017), bet ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio sukakčiai (2018) paminėti. Todėl rengiamame leidinyje dėmesio ir vietos skiriama ir Lietuvos parkų meno raidai aptarti.

Leidinio sudarytojai ir leidėjai pasiūlė mūsų tinklalapiui keletą tekstų, parengtų pagal leidiniui pateiktus mokslinius straipsnius. Vieną jų – S. Deveikio tekstą apie Kretingos dvaro parką ir Prūsijos kraštovaizdžio architektą Johanną Larassą (1820–1893), Lenkijos archyvuose saugomus Kretingai aktualius brėžinius – jau publikavome.

Dabar kviečiame susipažinti su Kauno botanikos sodo plėtote pagal kraštovaizdžio architekto Karlo Rauto (1871–?) projektą ir Girionių parku – kraštovaizdžio architekto Antano Tauro (1912–1988) ir miškininkų kūriniu. Spausdiname leidiniui pateiktų straipsnių ištraukas.

Kauno botanikos sodo plėtotė ir Karlo Rauto projektas

Regimantas Pilkauskas, Mantas Pilkauskas

Vietovės raida. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno botanikos sodas įkurtas Aukštosios Fredos dvaro sodyboje, kuri yra kairiajame Nemuno paslėnyje, prieledyninėje ežerinėje lygumoje, kurioje vyrauja velėniniai glėjiški dirvožemiai. Žemės nuo seno naudojamos žemės ūkyje (Basalykas, 1981).

Aukštosios Fredos dvaro sodybą po 1800 metų pasistatydino žemaičių bajoras Juozas Godliauskas, nusipirkęs anksčiau miestui priklausiusį dvarą. XIX a. pirmojoje pusėje buvo suplanuotas angliškasis parkas, užėmęs apie 30 ha ir nusidriekęs iki pat Nemuno slėnio. 1883 m. dvaras atiteko Kauno tvirtovei. Statyti fortai, vyko dideli žemės darbai, pakeistas žemės paviršius (iškasti grioviai, supilti pylimai), prisodinta tuopų. Po Pirmojo pasaulinio karo pastatai apleisti. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir kiek vėliau Kaunui tapus laikinąja sostine, būta ketinimų Aukštosios Fredos dvaro sodyboje įkurdinti Prezidento rezidenciją. Paaiškėjus, kad suniokotų pastatų remontui bus reikalingos didelės lėšos, šio sumanymo atsisakyta.

1920 m. čia įsikūrė Sodininkystės ir daržininkystės mokykla, kuri nuo 1923 m. priklausė Kauno universiteto Gamtos ir matematikos fakultetui, o nuo 1924 m. perėjo Žemės ūkio ministerijos žinion. Po reorganizacijos 1925 m. mokykla vadinosi Fredos aukštesniąja sodininkystės ir daržininkystės mokykla, o 1935 m. ši mokymo įstaiga vėl tapo Sodininkystės ir daržininkystės mokykla. 1945 m. mokykla tapo technikumu. Tai buvo ir mokymo institucija, ir gamybinis padalinys, vėliau pervadintas į Kauno Mičiurino tarybinį ūkį–technikumą. 1982 m. Kauno Mičiurino tarybinis ūkis–technikumas ir Kauno žemės ūkio technikumas buvo sujungti į vieną instituciją, kuri 1990 m. buvo perkelta į Mastaičius, Kauno rajone, ir pavadinta Kauno aukštesniąja žemės ūkio mokykla (http://tkf.kaunokolegija. lt/lt/fakultetas/istorija/).

1923 m. įsteigtas Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Botanikos sodas, kuriam atiteko dalis pastatų ir parkas. VDU profesorius Konstantinas Regelis (1890–1970) pakvietė iš Hanoverio kraštovaizdžio architektą Karlą Rautą (Carl Rauth), kuris 1924 m. perplanavo parko takų tinklą pagal Botanikos sodo poreikius. Kūdros išliko nepakeistos, išskyrus centrinę salą, kuri perdirbta iš pusiasalio, panaikintas vaismedžių sodas. Pietinė parko dalis, atitekusi Botanikos sodui buvo aptverta metaline tvora (panaudotas buvusios tvirtovės aptvaras). Šiaurinė sodybos dalis priklausė Sodininkystės ir daržininkystės mokyklai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mokyklos administracija panaikino į šiaurę nuo rūmų ėjusią reprezentacinę alėją su tilteliu per tvenkinį, iškirto dalį parko medžių (Levandauskas, 1991).

Nuo 1990 m. ir šiaurinė Aukštosios Fredos dvaro sodybos dalis priklauso Botanikos sodui. 2014 m. VDU Kauno botanikos sodo administracija organizavo projektavimo darbus tvarkyti šiaurinę botanikos sodo dalį.

Trumpai apie Karlą Rautą. Žinių apie Karlą Rautą turime nedaug. XX a. Vokietijos kraštovaizdžio architektų biografijų žinynas (Gröning, Wolschke-Bulmahn, 1997), remdamasis literatūros sąraše

nurodytais 1901 ir 1913 m. leidiniais ir Hanoverio miesto archyve esančia medžiaga, pateikia keletą svarbių faktų. Sodų inžinierius Karlas Rautas (Carl Rauth) gimė 1871 m. lapkričio 30 d. Heilbrone, Pietų Vokietijoje. 1887–1890 m. mokėsi Štutgarto Karališkajame rūmų sode, 1892–1893 m. – Hanoverio meno amatų mokykloje, 1893–1894 m. buvo Karališkosios sodų mokyklos Potsdame laisvuoju klausytoju.

Kraštovaizdžio architektūros srityje Karlas Rautas dirbti pradėjo Mitšo (C. W. Mietzsch) asistentu Drezdene (1890-91), Peterseno (C. M. H. Petersen) asistentu Lokstedt-Hamburge (1891–1892) ir Praiso (Ernst Preis) asistentu Uhlenhorst-Hamburge (1892). 1894–1895 m. atliko vienerių metų savanorišką karo tarnybą. 1895–1897 m. dirbo Hanoverio miesto sodų direkcijoje ir Rygoje pas želdynų direktorių Georgą Kufaltą (Georg F. F. Kuphaldt, 1853–1938). 1897–1898 m. K. Rautas buvo Andrae & Rauth firmos dalininku Budapešte, neužilgo ir vėl sugrįžo į Rygą. Žinoma, kad dirbo F. Vagnerio (F. Wagner) medelyne Tukume (Kurše) ir vadovavo firmai kaip F. Vagnerio darbų tęsėjas.

Nuo 1918 m. birželio 7 d. iki išėjimo į pensiją 1949 m. K. Rautas dirbo Hanoverio miesto želdynų administracijoje. Nuo 1919 m. liepos 1 d. maždaug iki 1930 m. jis buvo naujai įkurtos sodų bendrijų (vok. Kleingarten) tarnybos vadovu. Antrojo pasaulinio karo metu, pritrūkus personalo, K. Rautas buvo pakviestas vadovauti Hanoverio miesto valdybos šiaurės skyriui vietoje į karo tarnybą pašaukto Vilhelmo Rademacherio (Wilhelm Rademacher).

K. Rauto parengtas Botanikos sodo projektas išliko VDU Botanikos sodo archyve (1 pav.). Projektas buvo paskelbtas atskiru leidiniu (Minkevičius, 1936). Duomenų apie jo kitus parengtus projektus neturime.

Kauno botanikos sodo šiaurinės dalies tyrimai ir vertinimas. K. Rauto 1924 m. parengtas Kauno botanikos sodo projektas yra svarbus pagrindas projektuoti dabartinę Botanikos sodo plėtotę. 90 metų senumo plane matyti tuomet buvusios XIX a. parko takų linijos, o kitame plano sluoksnyje matyti 1924 m. projekto autoriaus samprata, kuri iki šiol nebuvo įgyvendinta. K. Rauto Botanikos sodo samprata yra moderni, ypač augalų ekspozicijų plotai ir juos supantys izoliaciniai želdiniai krūmų gyvatvorių pavidalu yra pavyzdiniai ir priimtini dabartiniams Botanikos sodo poreikiams.

1 pav. Karlo Rauto (Carl Rauth) VDU Kauno botanikos sodo projektas, 1924 m.

Kraštovaizdžio architekto Karlo Rauto projektą po 90 metų nėra tikslinga realizuoti ir todėl Botanikos sodo administracija tokio uždavinio nesiėmė. Pirmiausia šiaurinėje teritorijos dalyje per pastarąjį šimtmetį užaugo daug vertingų medžių, kurių plynas kirtimas būtų didelis praradimas. K. Rauto 1924 m. projekte šiaurinėje dalyje esamas tvenkinys (kūdra) su į jį įtekančiu lenktu grioviu buvo siūloma sureguliuoti į du skirtingo dydžio griežto stačiakampio formos tvenkinius vienur žemę iškasant, o kitur užpilant. Kadangi K. Rauto projektas nebuvo realizuotas, šiandieną toks formalus senosios kūdros krantų tiesinimas ir keitimas reikalautų didelių aplinkumos pertvarkymų ir senų pakrantės medžių sunaikinimo. Centriniai rūmai 1924 m. projekte buvo siūloma apsupti dviguba esplanada (pranc. esplanade) – dviejų lygių aikšte priešais rūmus, panašia kaip E. Andrė apsupo Tiškevičių rūmus Palangos Birutės parke. Šis pasiūlymas taip pat nebuvo įgyvendintas, o dabar tokie prabangūs įėjimai į rūmus Kauno botanikos sodui visiškai nereikalingi. Kuriant esplanadą tektų nukirsti daug vertingų medžių. 

Medžių kirtimas, kūdros reguliavimas ir esplanados kūrimas apie rūmus pagal K. Rauto projektą neatitinka šiandienos poreikių ir galimumų. Kauno botanikos sodo šiaurinės dalies pertvarkymo projekte siūloma laikytis XIX a. parko pagrindinių plano linijų ir elementų, o ekspozicijų plotus suprojektuoti laikantis K. Rauto principų.

Dvi nuotraukos iš VDU Kauno botanikos sodo muziejaus, darytos apie 1930 metus (2 ir 3 pav.), parodo, kaip atrodė parteris šiaurinėje Aukštosios Fredos dvaro rūmų pusėje. Matyti kvadratinės formos kūdra ir oficina. Daug lanksčių takų, apskritimų įrėmintų žemų gėlių apvadais. Visas plotas tolygiai apsodintas medžiais ir krūmais, kuriems suaugus, vertingi medžiai su žemai nusileidusiomis lajomis uždengė buvusių takų vietas, todėl tik pakrante ėjusį taką galima atkurti.

2 pav. Vaizdas nuo Aukštosios Fredos dvaro rūmų į Šiaurę (apie 1930 metus). Nuotrauka iš VDU Kauno botanikos sodo muziejaus.

3 pav. Aukštosios Fredos dvaro rūmų šiaurinis fasadas ir parteris su pozuojančiais parko lankytojais. Nuotrauka iš VDU Kauno botanikos sodo muziejaus.

Redakcijos prierašas. Publikuojame tik straipsnio teksto ištrauką. Autoriai toliau straipsnyje aptaria Kauno botanikos sodo šiaurinės dalies plėtotės klausimus ir pateikia, pristato savo projektą.
 

Girionių parkas – architekto Antano Tauro ir
miškininkų kūrinys

Vaida Vaitkutė Eidimtienė (KMAIK)

Trumpa parko istorija. Remiantis įvairiais rašytiniais šaltiniais, Girionių parkas pradėtas kurti 1961 m. pagal tais pačiais metais vieno žymiausių Lietuvos kraštovaizdžio architektų A. Tauro parengtą Pakalniškių parko projektą. Pirminiuose parko kūrimo dokumentuose – Lietuvos Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos rašte Nr. 1–494 – nurodoma 1959 m. spalio 20 d. Šiuo dokumentu LTSR valstybinio dailės instituto Architektūros fakulteto (vad. doc. A. Tauras) prašoma parengti parko projektą. Projekto konsultantai buvo žymus gamtininkas, rašytojas prof. T. Ivanauskas (Vilniaus V. Kapsuko universitetas), doc. M. Lukinas (Lietuvos žemės ūkio akademija), M. Lukaitienė (LTSR MA botanikos sodas), M. Daujotas ir L. Čibiras (Miškų tyrimo institutas), V. Ramanauskas (Vilniaus miškų technikumas), K. Balevičius (Gamtos apsaugos komitetas), V. Zubovas (Statybos ir architektūros institutas), kurie tų pačių metų rudenį, susipažinę su parkui skiriama teritorija, aptarė projektavimo darbo užduotį bei pagrindinius parko kūrimo principus.

Profesorius A. Vasiliauskas pasakojo, kad tuo metu, dirbdamas Vaišvydavos girininku, buvo susipažinęs su principiniais projekto sprendiniais, todėl, vadovaujant miškų tyrimo stoties vyr. miškininkui A. Kažemėkui, planuodamas pavasario darbus dar iš rudens pradėjo ruošti duobes medžių sodinimui. Vakarinė parko dalis (tiksliau, Kauno marių pakrančių 50–200 metrų pločio juosta) buvo pradėta želdinti audringą 1960 m. pavasarį pagal M. Daujoto rekomendacijas. Želdinimo darbuose dalyvavo aplinkinių sodybų, kaimo gyventojai, Vaišvydavos girininkijos, Dubravos miškų tyrimo stoties darbuotojai (1, 2 pav.).


1, 2 pav. Sodinimo darbų pradžia Kauno marių pakrantėje (nuotraukų aut. A. Kažemėkas)

Sodinimo darbams vadovavo eigulys J. Pečiulaitis. Kadangi sodinamosios medžiagos reikėjo daug, buvo sodinami net standartų neatitinkantys (peraugę) ąžuoliukai ir liepaitės, kurie kuo puikiausiai prigijo. 1961 m. buvo apželdinta parko dalis tarp gyvenvietės ir Kauno marių, 1962-aisiais – pietinė parko dalis,  1963 m. sutankinti želdiniai pamario zonoje,  1966 m. parko centrinėje dalyje įveista giraitė (centrinė dalis buvo apsodinta pagal V. Ramanausko ir B. Matuliausko projektą).

Per kitus dvidešimt metų teritorijoje suaugo savaiminių medžių ir krūmų masyvai, buvo išplėstas parko plotas, atsirado probleminių vietų dėl iki galo nesuformuoto takų tinklo. 1982 m. Paminklų konservavimo institute buvo užsakyti parko rekonstrukcijos ir dviejų piliakalnių aplinkos tvarkymo projektai. Išnagrinėjus siūlomus sprendimus, projektas buvo atmestas, projektavimo darbai – nutraukti. 1984 m. sausio 12 d. Miškų instituto direktorius akad. L. Kairiūkštis kreipėsi į Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Kraštovaizdžio architektūros metodinės komisijos pirmininką doc. A. Taurą „sutikti paruošti Girionių parko rekonstrukcijos projektą. Organizuoti darbus, susijusius su parko rekonstrukcijos projekto paruošimu“ (raštas iš archyvo).

Tais pačiais metais Girionyse vykusio pasitarimo metu buvo diskutuojama dėl lankytojų traukos krypčių, jungties su arboretumu, parko funkcijų, sukonkretinta darbo užduotis. A. Tauras pabrėžė, jog mato tris parko funkcijas: „Pirmoji – parkas kaip savotiškas miškininkų darbų poligonas (medynų ugdymas, vertingi želdiniai), antroji – gyvenvietės poreikių tenkinimas (ši funkcija kiek mažiau svarbi), trečioji – miesto poreikiai, tačiau turi būti pabrėžta, kad tai miškininkų, o ne miesto parkas“ (ištrauka iš ranka rašyto protokolo).

1985 m. buvo atlikta ankstesnio projekto korektūra (koreguota kelių, takų tinklo, atvirų erdvių praplėtimo schema), kuri atitinka dabartinę situaciją (3 pav.).

3 pav. 1985 m. A. Tauro parengtas Girionių parko rekonstrukcijos projektas

Bendra teritorijos charakteristika. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre pateikiama informacija apie dendrologinę vertę turintį Girionių parką, kuris Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1–352 2007 m. liepos 7 d. buvo pripažintas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu. Dendrologinis parkas užima 104,45 ha plotą, nors kartais nurodomas  bendras parko plotas siekia net 250 ha. Taip yra dėl to, kad plotas skaičiuojamas kartu su greta esančiu miško parku – Raguolių pušynu, kuris tvarkomas kaip parkas (jame vyrauja savaiminių rūšių medžiai ir krūmai).

2002 m. Aplinkos ministerija su Valstybiniu miškotvarkos institutu parengė Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos Girionių parko tvarkymo projektą 2003–2012 metams (projekto autoriai – E. Riepšas, G. Daniulaitis, L. Deltuva, J. Bačkaitis, V. G. Cirtautas). Aiškinamajame rašte aprašyta esamos būklės analizė, ūkinės veiklos vertinimas, parengtas Girionių parko tvarkymo projektas, kuriame numatyti parko zonų tvarkymo principai, parko tvarkymo priemonės, erdvių ir želdynų formavimas, kelių, takų tinklo bei rekreacinės infrastruktūros plėtra. Projekte nurodytas bendras žemės plotas – 110,8 ha. „Parkas užima 102,6 ha,  gyvenamoji zona – 8,2 ha. Parko teritorijoje yra 0,6 ha privačių miškų. Siaurą vakarinę parko dalį skiria nuo pagrindinės parko teritorijos į marias įtekančio upokšnio slėnis, ją suskaido dvi skersinės gilios griovos. Ji užima apie 35 ha teritoriją,  kurioje daugiausia auga natūralūs želdiniai. Jais apaugęs ir ten esantis Pakalniškių piliakalnis. Pagrindinė rytinė parko dalis išsidėsčiusi apie 90 ha teritorijoje, kurios pusę užima gyvenvietė ir iš vakarų ją supantis parkas, o kitą pusę, esančią arčiau marių, medynais užsodintas miško parkas“ (Tauras, 1989). Parke vyrauja mišrūs želdynai (75 %). Dalis pagal kilmę savaiminių medynų yra sukultūrinti (21 %). Savaiminės kilmės medynus sudaro juodalksnynai ir baltalksnynai,  42 % – beržynai,  12 % – pušynai ir 2 % – kitų medžių medynai. „Medyno amžius – 31–50 metų (75 %) (AM, Valstybinis miškotvarkos institutas, 2002). „Parko teritorijoje vyrauja vietiniai beržai ir liepos.  Centrinėje dalyje gausu įvairių svetimžemės kilmės medžių. Visame parke auga iki 220 skirtingų medžių ir krūmų rūšių bei atmainų“ (Tauras, 1989). „Vyrauja Ncp augavietės (38 %). Ncl augavietės sudaro 16 %, Šcp – 14 %. Pelkinės augavietės sudaro 4 %, o laikinai užmirkstančios – apie 1 %“ (AM, Valstybinis miškotvarkos institutas, 2002)). Kauno marių regioninio parko duomenimis, šiuo metu parke auga daugiau nei 250 medžių ir krūmų rūšių bei formų.