Lombardijos atvirukai iš Komo ežero pakrančių ir Milano (12B, 13 ir14)

 Lombardijos atvirukai iš Komo ežero pakrančių ir Milano (12B, 13 ir14)

Publikuojami paskutiniai Lombardijos atvirukai. Juose – įspūdžiai iš Milano ir kelionės apibendrinimas. Darsyk grįžtame į Milano Portello parką ir į jį pažvelgiame kolegės kraštovaizdžio architektės, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos lektorės Vaidos Vaitkutės Eidimtienės akimis. Kitame atviruke nusilenkiame mūsų kelionės gidui – italų kraštovaizdžio architektui Vittorio Peretto. Paskutiniajame atviruke bandoma apibendrinti kelionę.

12B. Apsilankymas Čarlzo Dženkso sukurtame Portello parke

Antrosios dienos Milane popietė buvo skirta aplankyti Charleso Alexanderio Jenckso (Čarlzo Dženkso) sukurtą Portello parką. Želdynų specialistė bei kultūros ir urbanistikos žurnalistė Margherita Lombardi supažindino su parko įkūrimo istorija, simbolinėmis erdvių bei atskirų elementų prasmėmis, pasidalino savo įžvalgomis.

Čarlzas Dženksas žymus amerikiečių architektas, postmodernistas, architektūros istorikas bei kritikas, kraštovaizdžio architektas, išleido daugiau nei trisdešimt knygų, parašė daugybę straipsnių, skaitė paskaitas žymiausiuose pasaulio universitetuose. Karališkoji Britų architektų sąjunga (RIBA) įsteigė jo vardo apdovanojimą, kurį kasmet įteikia architektui ar architektūros firmai už pasiekimus bei mokslinius tyrimus  architektūros  srityje.

Visi Č. Dženkso kraštovaizdžio darbai pasižymi filosofine potekste, konceptualumu ir simbolizmu. Toks ir Portello parkas (Parco Portello), suprojektuotas kartu su Vokietijos ir  Italijos studija LAND (kuriai vadovauja arch. Andreas Kipar). Parkas turi ir kitą, sąlyginį, pavadinimą „Laiko spiralė“. Kartais ši vieta vadinamas „Laiko parku“, kuris tiksliai apibūdina naujai sukurtos miesto žaliosios erdvės filosofinį pagrindą, apimantį tris itin svarbius miesto gyvavimo tarpsnius priešistorę (praeitį), istoriją ir dabartį, – vizualiai jungiančius tarpusavyje judesį bei ritmą.

7 ha parkas suprojektuotas Milano šiaurės vakarinėje dalyje, apleistoje, pramoninėje „Alfa Romeo“ automobilių gamyklos teritorijoje. Įrengimo darbai pradėti 2005 m. nuo sudėtingų pastatų griovimo ir vietovės valymo darbų. Dalis statybinių atliekų vėliau buvo panaudota formuojant įspūdingą parko reljefą, kurį sudaro trys skirtingų formų bei aukščių dirbtinės kalvos. 30 laipsnių šlaitai tvirtinti naudojant neaustinę geotekstilę, kuri buvo užpilta 40 cm derlingu dirvožemio sluoksniu. Teritorijoje yra įrengta 22704 kv. metrų vejos ir 2082 metrų gyvatvorių. Kiekvienos kalvos papėdėje įrengti vandens drenažo kanalai, su nutekėjimu į požeminę lietaus nuvedimo vamzdynų sistemą.

https://www.espazium.ch/parco-del-portello-milano  http://www.charlesjencks.com/#!projects-spirals-of-time/photostackergall...
Parkas lankytojams atvertas 2013 metais. Teritorijos kompozicija pagrįsta laisvu trijų kalvų dėstymu. Dvi iš jų (14 ir 10 metrų aukščio) deformuotos, ištęstos „S“ raidės formos, lengvai, sklandžiai pereinančios iš vienos į kitą, primena priešistorinio padaro nugarą. Takas iš abiejų pusių įrėmintas lygiagrečiomis žaliatvorių eilėmis.

Portello parko postmodernistinė erdvė. Vaidos Vaitkutės Eidimtienės nuotrauka, 2016.

Tokiu būdu formuojama ramaus poilsio parko oazė su sekliu dirbtiniu apvalios formos vandens telkiniu. Pasirinktas įdomus sprendimas suburti vietinius gyventojus bei lankytojus vienoje vietoje: įrengiant keliasdešimties metrų suolą, atkartojantį tvenkinio kontūrą. Ši vieta ypač svarbi šalia esančios ligoninės pacientams, vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga.

Sklandžios kreivės formos kalvos atlieka ne tik estetinį ar kompozicinį vaidmenį. Ne mažiau svarbus ir praktinis pritaikymas: „palaidotas“ statybinis laužas, dirbtinės geoformos tarnauja kaip akustinis ekranas, mažinantis itin didelį aplinkinių gatvių triukšmą (izoliuoja teritoriją nuo dviejų triukšmingiausių, intensyvaus eismo miesto gatvių Viale Renato Serra ir Viale Alcide Gasperi). 
 
Portello parko detalės. Vaidos Vaitkutės Eidimtienės nuotraukos, 2016.

Kalvų viršuje komponuoti vienaeiliai želdiniai bei ritmiškai pasikartojančios žaliatvorių eilės, padeda pabrėžti sukurtą formą, kuri geriausiai suvokiama dėl galimybės reljefo raiškumą kiekvienam lankytojui pajausti savo kojomis tiesiog einant taku.

 „Hortus conclusus“ (lot. hortus conclusus) – uždarasis sodas yra visumos dalis, kurioje daugiausiai dėmesio skiriama laiko sąvokos interpretacijai. Vieta pripildyta simbolių gausos: 365 plytelės (183 juodos ir182 baltos) „Laiko take“ simbolizuoja dienų skaičių metuose, metalinės žymės – mėnesių pavadinimus, metų laikus, žemės sukimąsi. Evoliucija parodyta nuo atomo iki galaktikos, kur kalbama apie Žemės gimimą, gyvybės formų atsiradimą ir net Higso bozoną (Dženksas tokiu būdų įamžino savo gero draugo Higso atradimą). Kai kur naudojamos senos mašinų detalės, įprasminančios ankstesnę (istorinę) teritorijos paskirtį.
 
„Laiko takas“  kviečia susimąstyti apie kintantį laiką. Vaidos Vaitkutės Eidimtienės nuotraukos, 2016.

Didelis dėmesys parke skirtas augalų spalviniam deriniui. Komponuojama paprastoji gebenė (Hedera helix-L.), tikroji levanda (Lavandula angustifolia L.), parko rožė, trižiedė abelija (Abelia triflora R. Br.).  Pertvaros dengiamos triskiaučiu vinvyčiu (Parthenocissus tricuspidata L.), Vidinės pusės šlaitai apsodinti Tunbergo raugerškiu 'Atropurpurea' (Berberi thunbergii DC.) ir argentinine kortaderija (Cortaderia selloana Schult. & Schult.f.), kiek atokiau eilėmis dėstomi klevai bei platanai. Dominuoja įvairūs rožinės bei švelnios violetinės spalvos atspalviai.

Trečia kalva 22 metrų aukščio kūgio formos į viršūnę vedančiu net 500 metrų ilgio spiraliniu taku simbolizuoja dabartį. Nuo įrengtos apžvalgos aikštelės (su suolais ir skulptūrine kompozicija „DNR“) atsiveria įdomūs parko erdvių ir miesto vaizdai. Deja, to negalima pasakyti apie skulptūros, dekoratyvinio vandens telkinuko bei kitų elementų būklę. Grafiti dažų pėdsakai, šiukšlės ironiškai pabrėžia ir net suteikia visiškai kitą prasmę ženklui, draudžiančiam pažaliavusiame, rūgstančiame vandenyje maudyti šunis. Šiuo metu tai panašiau į perspėjimą nuo teršalų saugoti savo augintinius. Iš kitos pusės, apleista kalvos viršūnė tampa labai aiškiai išreikštu laiko, kaip ATEITIES simboliu,  įspėjančiu apie artėjančias ekologines katastrofas. Ateitis mūsų visų rankose (simboliška), na, o parko ateitis – miesto administracijos. Sudėtingo reljefo parką sunku prižiūrėti. Margherita Lombardi ne kartą su liūdesiu užsiminė, jog deja miesto biudžete nepakanka lėšų tokio išskirtinio objekto priežiūrai. Žiūrint į niokojamą mažąją architektūrą kyla klausimas, ar miesto visuomenė pasiruošusi jį priimti?
 
Dabarties kalvos viršūnėje – skulptūrinė kompozicija „DNR“. Driežiukas parke

Filosofine prasme Portello yra daugiau nei parkas. Tai istorinis pasakojimas, meditacija, pasivaikščiojimas evoliucijos vingiais, prasidedantis nuo gyvybės atsiradimo iki dabarties, kur nėra atsitiktinių detalių ar kažko, palikto savieigai, kur kiekviena, kad ir pati mažiausia detalė, turi prasmę  ir gerai apgalvotą savo vietą. Želdynų specialistės Margheritos Lombardi manymu, šis parkas per daug sudėtingas lankytojams, kad jie sugebėtų suvokti visą užkoduotą informaciją.

Vaida Vaitkutė Eidimtienė, 2017 m. vasaris

13 atvirukas: Poldi Pezzoli Garden ir kiti Vittorio Peretto projektai

Mūsų žavusis ir nuoširdusis kelionės vadovas ir palydovas, kraštovaizdžio architektas intelektualas Vittorio Peretto parodė žaliąjį Milano rūbą ir pabaigė maršrutą senos, turtingos ir kilmingos Milano šeimos privačioje valdoje, minimoje dar VI–VII a. istoriniuose šaltiniuose. Šioje valdoje nuo 1814 m. įkurtas privatus Poldi Pezzoli muziejus, kieme – senas istorinis želdynas, kurio rekonstrukciją prieš septynerius metus projektavo Vittorio Peretto. 
 
Poldi Pezzoli valdos istorinis želdynas ir gyvenamojo namo interjeras. S. Deveikio nuotraukos, 2016.

Vittorio rodo, kur augo ir buvo nukirstas senasis bukas (Fagus sylvatica), kaip buvo kuriama želdyno erdvė. Kaip ir dera seniesiems vilų sodams čia auga senas ginkmedis (Gingko biloba), kiti taurūs medžiai ir krūmai. Vyno taurė iš valdos savininko rankų, ir kolegiški pasižvalgymai po komunikacinę erdvę, pasišnekėjimai apie želdyno poetiką, jo dvasią, šviesos ir pavėsio kaitą, nuošalumą ir atgaivos vietą didelio miesto vidiniame kieme. 
 
 
Poldi Pezzoli muziejaus želdyno ir kiemo vaizdai. S. Deveikio nuotraukos, 2016

Vittorio puikiai atitinka kraštovaizdžio architekto apibrėžtį, kartojamą daugelyje profesijos pristatymų, kad kraštovaizdžio architektas turi būti poetas (kiti sako ir muzikas), tapytojas, sodininkas, ekologas ir architektas, ir jis turi kurti grožį. Poetinės ir muzikinės dvasios šiame žmoguje išties daug. Dar Orticolario parodoje matėme jo nuolatinę (nuo 2013 m.) instaliaciją „Capriccio italiano“ („Itališkas kapričio“) ir želdynų dizaino seriją Musicalia (Flamia ir Hortensia Garden Designers). Muzikos instrumentų pavidalo metalo, medžio dirbiniai, tarp jų ir smuiko formos etiketės įkeliamos į želdyno erdvę. Gal tai muzikos pasaulio ir botanikos, želdynų pasaulio bendrumo paieška (kaip toje lietuvių giesmėje „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“ per Žolinę), gal gilus suvokimas, kad tiek muzika, tiek parkų menas yra sinkretinis menas. Ritmas ir harmonija, kompozicinis metras, individualus suvokimas – būdinga abiems meno sritims.

Vittorio Peretto meilė muzikai išsilieja kraštovaizdžio projektuose ir akvarelėse. Penklinė ir takai, penklinė su želdinių kupstais-natomis sugretinami realiai. Dar prie Komo ežero vieną rytą jis padalino knygeles (pasirinktinai – italų arba rusų kalba) La musica nei giardini arba Muzyka v sadach (liet. “Muzika soduose“).

Vittorio Peretto instaliacija „Capriccio italiano“ Orticolario parodoje. Luigi Fieni nuotrauka

Knygelėje Vittorio pasakoja labai asmeninę istoriją ir patirtį. Muziko, kompozitoriaus ir dailininko potyrių paletę ir kraštovaizdžio teikiamą kūrybos impulsą, pagaulios akies ir dvasios sugautus sinkretinio meno sandus puikiai atskleidė dar mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Kraštovaizdis yra matrica, kur garsai, spalvos, kultūros atminties sluoksniai susilieja į pasaulio simfoniją ar kaprisą (kapričio).

Daug dėmesio knygelėje Vittorio skiria Rusijos muzikai. Dmitrijaus Lichačiovo (1906–1999) Sodų poezija (1982) paskatino perkelti į želdynus paukščių treles, muzikinius etiudus. Taip pagal P. Čaikovskio (1840–1893) muziką atsirado jau minėtas Itališkas kapričio (2013), Tatjanos suolelis Milano baldų salono parodai (2014). Muzikinio parko projektas Rusijoje sukurtas susižavėjus rusų dainomis apie obelis ir kriaušes (Katiuša), putinėlį (Kalinka). S. Prokofjevo (1891–1953) simfoninė pasaka Petia ir Vilkas puikiai dera su dačios sodo įvaizdžiu. 
  
Vittorio Peretto „muzikinės“ akvarelės. Šaltinis: seminarų ir leidinio La musica nei giardini medžiaga, 2016.

P. Čaikovskio Metų laikų parafrazė atskleista penklinių take kupstais-natomis. Prie vienos koncertų salės Italijoje A. Vivaldi (1678–1741) Metų laikų frazė iliustruojama, materializuojama (žaliuojama) visžaliais kiparisais (Cupressus sempervirens), paprastuoju oleandru (Nerium oleandre) ir  Lippia (Phyla) nodiflora, Sarcopterium spinosum. Ant Milano Šv. Ambraziejaus bazilikos sienos pritvirtinti žolynėliai-natos „groja“ bažnytinę muziką. Vaikų žaidimo aikštelėje dangos take nupieštose penklinėse spalvotos natos „groja“ dainelę apie broliuką Martyną, skambinantį  varpu (Fra Martino campanaro).

Vittorio Peretto projektai Kryme. Šaltinis: Hortensia Garden Designers tinklalapis, 2016.

V. Peretto kraštovaizdžio architektūros biuras ar dirbtuvės  Hortensia (Hortensia Garden Designers) įkurtas 1999 m. jis pasižymi darbų kompleksiškumu ir nuoseklumu. Parkai, sodai, daržai, terasos, golfo laukai, stendai, želdinių priežiūra, gamtinė (aplinkos) inžinerija  – visa tai yra Hortensia komandos dėmesio ir paslaugų rate.  Daugiau informacijos italų, anglų ir rusų kalbomis galima rasti interneto tinklalapyje:  http://www.hortensia.it    

Steponas Deveikis, 2017 m. vasaris

14. Kelionės pamokos ir išvados. Apibendrinimas ir palinkėjimai kolegoms

Jau spėjome visi kelionės dalyviai pasidžiaugti puikia išvyka ir su kolegomis aptarti kelionės įspūdžius, pamatytus ir užfiksuotus vaizdus, išgirstus pasakojimus. LKAS tinklalapio skaitytojams buvo „siunčiami“ kelionės atvirukai. Belieka sudėlioti akcentus – juos kiekvienas, žinoma, sudėliotų  savaip, individualiai. Šios teisės negalima atimti iš profesinės išvykos dalyvių. Ir vis dėl to drįstame apibendrinti.

1. Lombardijos vilos žavėjo kiekvieną iš mūsų. Ir mokė pagarbos senam medžiui, meniniam sprendiniui, kultūros paveldui. Tuo pačiu priminė želdynų nuolatinės (ir ilgametės) priežiūros, puoselėjimo poreikį. Į Lietuvos želdynus neperkelsime (to daryti, gink dieve, nereikia) daugelio ten augančių medžių ir krūmų rūšių – ne tokios gamtinės  ir klimato sąlygos, tačiau puoselėti, tvarkyti želdynus turėtume mokytis ir išmokti. Tik ilgametė atida gali sukurti grožį, kuris kinta įvairiais metų laikais ir per gyvenimo amžių.

2. Parkas, sodas, skveras yra auganti, besikeičianti (vizualiai ir fiziologiškai) sistema. Kaita ir cikliškumas būdingas visiems želdynams, netgi sulaukėjusiems, apleistiems. Būdingas gyvajai ir mineralinei želdyno substancijai. Kai norėsime šalinti laiko patiną parkuose, verta susimąstyti, ar tikroji vertybė nėra tas dulsvus autentiškas tako, atraminės sienelės paviršius, senasis medžio kamienas, išsikerojęs krūmas. Parkas ar kitas želdynas, paprastai, sukuriamas ilgam, ateičiai. Parko metai išties yra parko turtas.

3. Viešojo ir privataus intereso derinimas parkų tvarkyboje yra neišvengiamas. Turtingi žmonės gali nemėgti viešumos, siekti turėti vertybę individualiai, tačiau visuomenės labui, socialinei taikai (pax socialis) palaikyti prieiga prie šių vertybių turi būti užtikrinama. Turtingoji Lombardija demonstruoja įdomių pavyzdžių šia tema. Lietuvoje gal irgi užgims mecenatystės idėjos ir mecenatai Lietuvos parkams.

Įsiliejome į parodos Orticolario lankytojų srautą. Parkas – puiki parodų erdvė. KABI tinklalapio nuotrauka, 2016

4. Viešojo parko raida ir pokyčiai yra neatsiejami nuo visuomenės  gyvenimo pokyčių. Įdomūs  pavyzdžiai čia gali būti mūsų lankyti Komo ežero pakrančių viešieji parkai (Olmo vila, Komo miesto parkas ir kt.) ir Milano Sempione parkas – apie juos pasakota atskiruose „atvirukuose“. Šie parkai nuolat papildomi naujais elementais – statiniais, skulptūromis, įrenginiais. Nauji meniniai elementai „neleidžia“ parkui pasenti. Labai stiprus pavyzdys šiuo aspektu – Sempione parkas. Geba prisitaikyti (pritaikyti želdyną) prie kintančių socialinių, ekonominių, ekologinių sąlygų yra labai svarbi ilgaamžėse viešosiose erdvėse.

5. Britų architektūros ir urbanizuotos aplinkos komisija suformulavo teiginį, kad gerai suprojektuota viešoji erdvė – taigi, ir viešasis želdynas – turi atitikti vietovės pobūdį. Išskiriamos tokios erdvės charakteristikos (kriterijai): darnumas (tvarumas); pobūdis ir išskirtinumas; ribos; ryšiai ir pasiekiamumas; skaitomumas; geba prisitaikyti (adaptyvumas); įtrauktis; biologinė įvairovė (Grecevičius et al, 2013). Visas šias charakteristikas (kriterijus) Sempione parke galima laikyti labai geromis ar net puikiomis. Teorijoje teigiama, kad viešosios erdvės turi būti suprojektuotos taip, kad leistų pasirinkti, ką jose būtų galima veikti ir kaip jas patirti, pajausti. Jos turi leisti žmonėms elgtis įvairiai ir tenkinti įvairius lankytojų poreikius, tarp jų ir estetinės, meninės jausenos poreikį. Sempione parke puikiai jauti epochų kaitą (pilis, Taikos arka, Meno parodų rūmai, kiti statiniai), gamtos kaitą, atgaivos nuo miesto šurmulio, meno kūrinių parke teikiamus potyrius.

6. Parkuose labai svarbus  įtraukties kriterijus, t. y., kad viešoji erdvė – želdynas – turi būti pritaikyta skirtingoms naudojimo paskirtims (funkcijoms). Labai svarbi socialinė įtrauktis skatinama parke kuriant skirtingas erdves – zonas, pvz., vaikų žaidimo aikšteles, sporto aikšteles, teatro ir koncertų terasas, ekspozicijas ir pan. Biologinės įvairovės kriterijus skatina saugoti ir gausinti gamtinius išteklius, augalų kolekcijas, buveines (inkilai, lizdavietės, bičių ir kitų vabzdžių prieglobsčiai, varliagyvių veisimosi vietos). Tačiau parkuose daugėja „socialinio vandalizmo“. Vaikštant po Portello parką želdynų specialistė Margherita Lombardi, rodydama dažais išteptas skulptūrines kompozicijas, užsiminė, jog visuomenėje vis daugiau vandalizmo apraiškų. Matydami niokojamas skulptūras, žalojamus naujai pasodintus želdinius Lietuvoje, manėme, jog tai tik mūsų šalies problema ir jaunosios kartos auklėjimo klaidos. 

7. Didžiulį įspūdį paliko, Italijoje rodoma pagarba  kraštovaizdžio architekto, sodininko profesijai. Balbianello viloje Emilio Trabella  papasakojo istoriją iš asmeninės patirties. Savininkui pareikalavus nukirsti ten augantį daugiametį ąžuolą, užstojantį  kalnų vaizdus, Emilio kategoriškai atsisakė ir net pagrasino nutrauksiąs tolesnį bendradarbiavimą, jei ir toliau bus liepiama šalinti medį. Savininkas sutiko su specialisto pasiūlymais formuoti medį, kad tik neprarastų žinomo profesionalo pagalbos tvarkant vilos parką. Čia svarbūs du momentai: pagarba bei pasitikėjimas  kraštovaizdžio specialisto kvalifikacija, ir specialisto požiūris į vertingus, senus medžius. Pas mus gi dažnai pataikaujama užsakovams, senus, vertingus medžius šalinant, kaip keliančius grėsmę, nors arboristai žino ne vieną būdą kaip juos gydyti, sutvirtinti ir išsaugoti.
 
Vittorio Peretto kraštovaizdžio architektūros „godos“ – projektas „Kosmosas“ ir„ Alksnis – L‘Ontano“

8. Žymioje, Italijos želdininkystės mokykloje Scuola di Minoprio, „greitojo atsako“ QR kodai sėkmingai naudojami studijų procese. Parko teritorijoje studentai susipažįsta su augalų asortimentu, atskirų augalų aprašymais (informacija pateikiama šešiomis kalbomis), augalo išvaizdos pokyčiais skirtingais metų laikais, video medžiaga, kurią gali peržiūrėti trimis kalbomis (italų, anglų ir prancūzų). Parke šiuo metu yra koduota  apie 200 skirtingų rūšių augalų. Įvairios rūšys iliustruotas botaninėmis kortelėmis susietomis su mokymosi platformos, kuri leidžia dėstytojams  nuotoliniu būdu sekti studentus praktinių užsiėmimų metu, užduoti klausimus bei tikrinti atsakymus. Projektas pradėtas vykdyti 2014 metais, mokymo sistema aktyvuota 2015 m. gegužę.

LKAS informacinė tarnyba,
dalyvaujant Steponui Deveikiui ir Vaidai Vaitkutei Eidimtienei,
2017-02-14