Jaunasis kraštovaizdžio subjektas Europoje

Jaunasis  kraštovaizdžio subjektas Europoje

Sigita Simona Paplauskaitė, Belgija

Tarp nesibaigiančių klausimų, kas yra kraštovaizdžio architektas ir koks yra jo realus vaidmuo kuriant privačią ir viešąją aplinką, ryškėja suvokimas, kuris gali, o gal net ir savotiškai privalo, padėti naujai apibrėžti profesiją ir jos tikslus. Neužtenka turėti puikių želdynų planavimo, aplinkotvarkos, inžinerijos pagrindų. Netgi lokaliai sprendžiant sodų planavimo aspektus, reikia analizuoti ir suprasti pasaulinę gamtos raidą ir šiandien aktualią problematiką.

Atsiskyrus nuo estetinės ir praktinės profesijos tradicijos suformuluoti 21-ojo amžiaus uždaviniai – aplinkos tvarumo stiprinimas, biologinės įvairovės palaikymas, tarpdisciplininės klimato kaitos studijos – gauna vis daugiau akreditacijos įvairiuose masteliuose ir sferose. Tarptautiniai architektūros renginiai kaip Venecijos Bienalė šiais metais aktyviai atliepia aplinkosauginę tematiką, pavyzdžiui Australijos pavilijonas Repair, pastarojo Europan konkurso E14 nugalėtojų darbas akcentuoja vandens struktūrų ir industrinių erdvių dermę per bendrųjų plotų kokybę, lietuviškojo miško pavilijonas „Statybvietė“ Londono Architektūros Festivalyje primena apie natūralios gamtos vertę miesto kontekste ir griežtėjančią viešųjų erdvių kontrolę. Kartu su platėjančiu aplinkosaugos ir aplinkos planavimo diskursu, į gyvenimo būdo madas grįžta mokymai, padedantys pažinti ir prisijaukinti gamtą. Vienas gražesnių pavyzdžių – Shinrin-yoku judėjimas, atsiradęs Japonijoje XX a. pabaigoje, ugdantis žmonių ryšį su mišku, kuris Europoje išvystytas iki edukacinių programų lygmens.

Nepaisant vis labiau Europoje populiarėjančių gamtinių klausimų, rasti jaunų lietuviškų vardų tarp užsienio kraštovaizdžio specialistų nėra taip lengva. Manau, kad verta kalbėti ir apie kitų šalių, neturinčių gilios kraštovaizdžio architektūros tradicijos situacijas. Paradoksalu, bet vienas žymiausių šiuolaikinių kraštovaizdžio architektų biurų Belgijoje – Bas Smets – kolektyvą formuoja vien iš architektų, kuriuos konsultuoja botanikas, ekonomistas ir menininkas. Taigi, ką gali architektas, ko negali kraštovaizdžio architektas? Architektas yra ugdomas kaip kontekstualiai mąstantis kūrėjas ir dažnai aktyviau dalyvauja miestų ir regionų planavimo procesuose, todėl akivaizdžiai turi daugiau politinės bei ekonominės galios priimant sprendimus. Sekant šį pavyzdį, verta paminėti, kad Belgijos kraštovaizdžio specialistai rengiami agro- ir bio- technologijų institute, kur jie yra tarsi užprogramuojami savos srities žodynui ir atskiriami nuo dialogo su bet kokiais kitais profesionalais, formuojančiais aplinką – architektais, urbanistais, sociologais, filosofais... Ar vis dar stebėtina, kad miestų strategijas dažniausiai planuoja politikai, inžinieriai ir architektai?

Kita vertus, naujos kraštovaizdžio architektūros akademinių studijų programos ir praktikos Europoje užduoda stiprų toną. Antai Jungtinėje Karalystėje terminologiniu požiūriu sąvoka „kraštovaizdžio architektas“ praktikoje virsta į „kraštovaizdžio specialistas“ (angl. Landscape professional) arba „eko architektas“ (angl. Eco architect), orientuojantis į vis kompleksiškesnę praktikos realybę. 2018 m. liepos mėnesį Kraštovaizdžio instituto (Landscape Institute) inicijuota programa #ChooseLandscape (liet. Rinkis Kraštovaizdį) pradeda savo veiklą devizu – „Sujungti žmones. Transformuoti vietas. Apsaugoti gamtą” (ang. Connect people. Transform places. Protect Nature). Šia programa siekiama sudominti jaunus žmones studijuoti kraštovaizdžio architektūrą ir paneigti vyraujantį suvokimą apie „sodininkystės” profesiją. Jungtinės Karalystės Kraštovaizdžio Instituto ryžtu galima nedvejoti – jiems pavymui nuo šių metų dvi elitinės architektūros mokyklos Bartlett School of Architecture ir AA School of Architecture plečia savo studijų programas.

Gebėjimas kompleksiškai analizuoti aplinką stimuliuoja jaunesnių kūrėjų veiklą ir įgalina jų pripažinimą nepriklausomai nuo patirties. Studio Unwired įkūrėjos, 25-erių metų kraštovaizdžio architektės Ulos Marijos Bujauskaitės jautrumas gamtinei aplinkai ir jausminės atminties atkūrimas natūralistiniais motyvais sulaukia vis daugiau pripažinimo. Royal Horticultural Society sodų konkurse Ulos Marijos darbai buvo įvertinti aukso medaliais jau antrus metus iš eilės. Dizainerės savarankiška praktika ir darbai kartu su Tom Stuart-Smith studija sėkmingai atitinka į šiuolaikines tendencijas –  kuriami gamtos deriniai, kurie darniai papildo vietinę biologinę įvairovę bei palieka erdvę ir galimybę jai transformuotis laike atsakant į klimato kaitos iššūkius.

Verta dėmesio Pieto Oudolfo (Nyderlandai) frazė -„Norint sukurti gražią tvarią aplinką, reikia suprasti kaip elgiasi šaknys“ gali būti interpretuojama ir plačiau. Norint, kad kraštovaizdžio specialisto vaidmuo būtų vertinamas, neužtenka įtikinti sociumą gamtos nauda žmogaus fizinei ir psichologinei sveikatai, reikia „nuo pat šaknų“ ugdyti kartą, kuri yra pasiruošusi bendradarbiauti platesniu mastu idant kurtų sau ir gamtai palankią aplinką. Jaunas kraštovaizdžio architektas išgyvena pasaulietiškus virsmus kaip savotiškas komunikacijos įrankis ir ieško būdų sekti progresyvų miestų planavimą, kur formuojama aplinka nebėra gamtiškai sterili ir patogi miestui, bet poetiškai atliepia wabi-sabi  estetinę ir filosofinę dermę tarp žmogaus ir gamtos.

2018 m. rugsėjis

Redakcijos, LKAS informacinės tarnybos prierašas. Šis tekstas buvo pateiktas 2018 m. tarptautinės konferencijos „Kraštovaizdžio architektūra Baltijos šalyse – šimtmečio retrospektyva ir ateities perspektyvos“ organizatoriams. Konferencijos dalyviai turėjo progą girdėti puikų pranešimą lietuvių ir anglų kalbomis „Jaunųjų Lietuvos kraštovaizdžio specialistų darbai Europos kontekste“. Pranešimo ir šio teksto autorė Sigita Simona Paplauskaitė – Kingstono universiteto (JK) absolventė, kraštovaizdžio architektūros magistrė (2017).

Sigita Simona architektūros bakalauro studijas baigė VGTU 2011 m. Nuo 2010 m. ji dirba tarptautinėse grupėse ir projektavimo biuruose. Savo darbuose ji mėgina išplėsti kraštovaizdžio architektūros ribas, jungdama mokslą, meną ir technologijas. Tai menininkei suteikia galimybę eksperimentuoti ir išradingai pateikti jai svarbias temas. JK Kraštovaizdžio institutas 2017 m. apdovanojo jos darbų portfelį.  Sigita Simona 2018 m. dalyvavo Londono architektūros festivalyje pristatydama savo instaliaciją „The Building Site“ (liet. „Statybvietė“) – uždarą Lietuvos mišką primenančią kompoziciją didmiesčio centre priešais Šv. Pauliaus katedrą.