Jaunųjų kraštovaizdžio architektų profesinio ugdymo kelionės į Latviją rudeniškai žiemiški ataudai

Jaunųjų kraštovaizdžio architektų profesinio ugdymo kelionės į Latviją rudeniškai žiemiški ataudai

Ina Dagytė Mituzienė

Jaunimas šiandien itin vertina mobilumą. Patinka jo teikiamos galimybės  ir jauniesiems Lietuvos kraštovaizdžio architektams. Jų studijų ar stažuočių  geografija plati, o LKAS nariai  pastaraisiais metais patirties kuprines pildė  ir Prancūzijoje, ir Britanijoje, ir Skandinavijos šalyse. Tačiau 2017-aisiais buvo „pagautas“ dar vienas  svarbus „kampas“ – atsigręžta į kaimynus. Viena grupė rudeniop keliavo po Lenkiją, o kita, nepabūgusi vėlyvo rudens darganų pasuko Rygos ir jos aplinkinių miestelių link.

Tokią kryptį lėmė visų pirma LKAS valdybos įdirbis – Lietuvos kultūros tarybai parengti ir dalinį finansavimą gavę projektai, kurių turinį kūrė jungtinės vyresniųjų ir jaunųjų kraštovaizdžio architektų  pajėgos, atsigręžė į procesų, vykstančių keliolika kilometrų už Lietuvos sienos, pažinimą. Interesų lauko aspektu tai lieka bene mažiausiai šiuo metu ištyrinėtos erdvės. Prasmingai apčiuopiama paskata vykti į Latviją, ten susipažinti su latvių architektų darbais, kuriant vaikų žaidimams pritaikytas aikšteles, integruojant šiuolaikinius įrenginius į kraštovaizdį,  buvo tarptautinės bendrovės „Fixman“, suomių kompanijos Lappset atstovės Baltijos šalyse, komunikaciniai šaukiniai, jos materiali ir organizacinė parama. Tad dviejų dienų kelionė įvyko 2017 m. paskutinį lapkričio savaitgalį.

Pirmosios dienos „žygiai“ aprėpė Olaine parką šalia Rygos, kur jaunieji Latvijos architektai pažėrė ryškių, net drastiškų spalvų, naujų technologijų, ypač naujausių sintetinių dangų,  pritaikymo puokštę  mažiausių ir kiek ūgtelėjusių vaikų laisvalaikio poreikiams tenkinti. Po to profesinės kelionės dalyviai turėjo progą susipažinti su Salaspilio mokyklų kompleksą supančių erdvių integruotais aplinkumos ir lankytojų ugdymo sprendimais, kurie stebino savo įvairiapusiškumu, naujų ir įprastinių elementų vykusiomis jungtimis, estetine derme, latvių architektūrai būdingų detalių vykusiu panaudojimu ir gebėjimu sukurti jaukią vaikus ugdančią terpę šiaip jau ryškesne architektūra neišsiskiriančio, atvirkščiai, daug kur netolimos praeities liekanomis „įkalinto“ Salaspilio miesto kontekste.  

 
Olaine parke šalia Rygos, kur jaunieji Latvijos architektai pažėrė ryškių spalvų ir naujų technologijų pritaikymo puokštę.

 Tada buvo apžvelgtos erdvės prie Dauguvos, kuri kažkada, elektrinei pakreipus jos vagą, užliejo Salaspilio senamiestį. Tačiau šiandieniniai architektai sumanė atrasti ir rado gyvybingas jungtis tarp „šaknų“ ir naujojo gyvenimo „lapijos“. Buvo stabtelėta ir Salaspilio mokslo ir botanikos skvere, kuris tarytum pratęsė mokyklų erdvėse matytų ugdymo erdvių liniją, dar vienu akcentu sustiprino tų erdvių kūrėjų orientaciją  ne tik į fizinį vaiko lavinimą, bet ir į semantinį ugdymą. Čia junti vaisingas pastangas harmonizuoti ir vaiko, ir jį lydinčių suaugusiųjų dvasinį lauką, pasitelkiant atviroms erdvėms skirtus muzikos instrumentus – ksilofonus, būgnelius ir kt.

Pirmosios kelionės dienos programa, kurios turinį aktyviai formavo nuo pat pirmojo objekto kolegas lietuvius lydintys, rodantys, aiškinantys Latvijos kraštovaizdžio architektų sąjungos jaunieji ir vyresnieji nariai, lankomų objektų kūrėjai, „Fixman“ įmonių grupės centrinio biuro Latvijoje savininkas ir vadovas Miks Lukstinš bei kraštovaizdžio architektė Ilze Janpavle, šios LKAS kelionės siela –  „Fixman“  padalinio Lietuvoje vadovė Inga Liudvinavičienė, baigėsi Rygos automobilių  muziejuje.

Čia dar buvo apžvelgtos įdomiai sutvarkytos muziejaus prieigos, pavargusiom nuo ilgo vaikščiojimo kojom, kurioms sulinkti neleido susidomėjimas šiuolaikiška, interaktyvia muziejaus ekspozicija, išdėstyta trijuose muziejaus aukštuose, išmatuoti visi muziejaus ir pastato maršrutai. Tuo tarytum pasakant, kad kraštovaizdžio architektams svarbūs jų  objektuose ne tik reljefai, takai, juose judantys žmonės, bet ir  žmonių naudojama technika, keliais judančių automobilių formos, spalvos, jų kaita istorinėje perspektyvoje. Šiuo požiūriu žvilgsniai ir jausmai turėjo kur išsiskleisti. Nes čia buvo pristatyta  ir pamatyta ne tik Latvijos automobilių pramonė, bet atsivėrė ir pasaulinės automobilizmo istorijos klodai.

Gretimame automobilių muziejaus pastate įsikūręs Latvijos automobilių centras, iš išorės išsiskiriantis įvairiabriaunėmis stiklo konstrukcijomis bei formomis. Lietuvos kraštovaizdžio architektams buvo suteikta galimybė apsilankyti ir pastato viduje ne darbo valandomis bei įvertinti pastato architektūrinius sprendimus, apželdinimo pasirinkimus. Tad netrukus kelionės dalyviai svetingų šeimininkų buvo pavaišinti stilinga ir skania vakariene, kuri natūraliai peraugo į profesinio apvalaus stalo konferenciją-diskusiją.

 
Atraktyvi žaidimų aikštelė prie Rygos automobilių muziejaus      

 LKAS pirmininkas Alvydas Mituzas buvo pakviestas tarti įžanginį žodį, kuriame jis akcentavo giminingų savo kraštovaizdžiais, istorine praeitimi, baltiška prigimtimi šalių architektų bendradarbiavimo svarbą, šiuolaikinės baltiškos kultūros kraštovaizdžio architektūros mokyklos  kūrimą, savitumų ir bendrumų raišką, prisiminė bendradarbiavimo istoriją ir pasidžiaugė nauju bendradarbiavimo su Latvijos kraštovaizdžio architektais etapu, Latvijos KAS pirmininkės Ilzės Rukšānės dėmesiu.

 Turiningus pranešimus renginio dalyviams pateikė Lilita Zeltina – Ventspilio miesto savivaldybės kraštovaizdžio architektė, Lietuvos kraštovaizdžio architektė Elė Kalvelė ir kt. Diskusijose dalyvavo Daiga Veinberga, Salaspilio savivaldybės kraštovaizdžio architektė, Ilze Janpavle, Olainės parko kūrėja, „Fixman“ grupės kraštovaizdžio architektė, Linda Zala, Marupės vaikų darželio projekto autorė ir visą kelionę sklandžiai styguojantys, visada atviri klausimams, konsultacijoms, kupini patarimų  „Fixman“ vadovai Miks Lukstinš ir Inga Liudvinavičienė.

Tarp Lietuvos kraštovaizdžio architektų  aktyvumu išsiskyrė vilnietis Rimvydas Kazickas, „Vilniaus plano“ atstovė Jurgita Vyrukaitienė, Utenos savivaldybės kraštovaizdžio architektė Jūratė Paragytė,  šiaulietis  architektas Karolis Grušas. Sąrašą galima būtų tęsti, bet kiekvieno indėliui at(si)skleisti  turime  jau tradiciniu tapusį LKAS viešosios komunikacijos ekspertės prieš kelis metus pasiūlytą pasidalinimo profesinių  kelionių  įspūdžiais formatą – atviruką. Tad dar trumpai stabtelėję prie antrosios kelionės dienos programos, prie minėtu formatu ir baigsime.

 Antrąją kelionės dieną, puikiai pailsėję patogiame Rygos viešbutyje „Albert“, kelionės dalyviai nedelsdami ėmėsi  numatytų objektų apžiūros: sustojo beveik Rygos  centre esančiuose skveruose tam, kad apžiūrėtų Fixman „kietą“ ir  „minkštą“ (suprask, pirmuoju atveju metalinį, o antruoju - daugiau medinį, nei metalinį) vaikų žaidimų aikštelės variantus. „Minkštoji“ „Flora“ vieniems labai patiko dėl į akis nekrentančių formų, o kiti peikė jos „kurortinės“ manieros įterpimą į galingas Hanzos miesto tradicijas ir kultūrą turinčioje Rygoje.

 Tačiau visi beveik vieningai buvo sužavėti naujai statomo Rygos rajono Jauna Teika architektūriniais ir aplinkos tvarkymo sprendiniais, kur vyrauja taupus, bet nenuobodus stilius, racionalūs pastatų, želdinių ir žmogaus poreikių gyventi patogiai tarpusavio deriniai.

 Ne menkesnio kelionės dalyvių susidomėjimo ir palankaus vertinimo susilaukė ir Rygos prieigose išsidėsčiusio naujo rajono Marupe, sutraukusio pakankamai pasiturinčius jaunus žmones kurti privatų savo gyvenimą, viešos erdvės – tarp dviejų privačių namų įterpta super moderni „Fixman“ kompanijos įrengta treniruočių ir žaidimų aikštelė, kur savo vietą gali rasti ir vaikai, ir suaugę.  Ir daugiau kaip hektaro ploto 400 vietų Marupės vaikų darželis, svetingai priglobiantis, ugdantis baltiška dvasia – su baltų ženklais pastatų languose, latviškomis advento eglišakių ir Latvijos vėliavos spalvų kaspinais padabintomis kompozicijomis, judriųjų žaidimų aikštelėmis, pavėsinėmis, želdinių grupėmis, botanikos darželiais, sodeliais ir kt. 

 
Marupės vaikų darželis, svetingai priglobiantis, ugdantis baltiška dvasia

Galutinis kelionės dalyvių apžiūrėtas objektas – pakeliui į Jūrmalą  naujoje geros architektūros gyvenvietėje pastatyta  Sent Egziuperi mokykla Latvijos pilietybę įgijusių užsieniečių vaikams, kur jie mokosi prancūzų, anglų, latvių kalbų, susipažįsta su Latvijos valstybės sankloda, tradicijomis, kultūrine ir socialine terpe, įgyja programose numatytų dalykų žinių ir įgūdžių, yra globojami gausaus pedagogų būrio, suteikiančio beveik individualaus ugdymo(si) sąlygas bei prielaidas. Mokykla uždara, tačiau kelionės dalyviams svetingai atskleidė savo architektūros ir aplinkos tarpusavio sąveiką, parinktą žmonišką mastelį, jaukius tūrius. Šiuo  vykusiu akcentu dalykinė kelionės programa baigėsi. Šiltai buvo padėkota ir atsisveikinta su Latvijos kraštovaizdžio architektais iš savivaldybių bei privačių įmonių  ir „Fixman“ grupės specialistais.

Grįžtant, sušildę savo kiek sužvarbusius kūnus latviška sriuba, kelionės dalyviai, pakviesti LKAS pirmininko, vienas po kito ėmė į rankas turistiniame autobuse patogiai įtaisytą mikrofoną ir dalinosi savo įspūdžiais. Kaip buvo žadėta šio straipsnio pradžioje, įspūdžiai bus pateikti tekstų atvirukams forma. O turintys lakią vaizduotę skaitytojai nesunkiai juos sugrupuos su į tekstą įterptais vaizdais.

Rimvydas Kazickas, architektas iš Vilniaus: Labiausiai suintrigavo  Marupės vaikų darželio aplinkuma. Deja,  dėl neteisingai atliktų darbų ir technologinių procesų  šio kūrinio būklė šiandien prasta. Objektas išskirtinis, originalus, todėl skirtingiems žmonėms kelia skirtingas emocijas. Taip ir  turi daryti nuoširdžiai sukurti meno kūriniai ir aplinka. Latvijos profesionalai šį objektą vertina labai teigiamai, nominuotas Latvijos architektų sąjungos, tačiau geriausi vertintojai – vaikai. Girdėjome, kad jie savo darželį myli, bet savo akim pamatyti negalėjome – lankėmės savaitgalį, kai jis nedirba.

 Aš atkreipiau dėmesį į aplinką bei aikštelės santykį su aplinka. Aplink visą darželį vyrauja labai tolimos perspektyvos, žali laukai, tolumoje miškas, oro uostas ir namai, pavėsinės aštuonioms grupėms sugrupuotos po keturias, kas sudaro du cilindro formos tūrius. O pati žaidimų vieta – tarsi kopos vidury žalių laukų. Susidaro toks atviros erdvės įspūdis, kuris nėra skaldomas mažytėmis erdvėmis ir labai puikiai įsilieja į aplinką, išsaugodamas didžiulės erdvės įspūdį.

„Nerėžia“ akies ir spalvų dermė, nėra sintetinių spalvų ar nenatūralių neskoningų kontrastų. Spalvos dera su aplinka, akcentai juodi arba oranžiniai, visa aplinka  skoninga, labai elegantiška ir labai latviška. Šaukštelis „deguto“– pavėsines, kurios tarnauja viena keturioms grupėms, būtų galima tobulinti, jas padarant labiau interaktyviomis ir funkciškai labiau apgalvotomis. Bet iš esmės autoriams pavyko sukurti bendrą erdvę įvairaus amžiaus vaikams, kurioje vyksta komunikacija tarp skirtingo amžiaus grupių, skatinamas bendradarbiavimas ir vystymasis.

Audronė Jurkštienė, kraštovaizdžio architektė iš Kauno: Maloniai nustebino dėmesys vaikų žaidimo aikštelėms – skiriamos lėšos, įranga, kuria iš esmės aprūpina „Fixman“, medžiagos, šiuolaikiniai sprendimai, žaidimų, karstyklių ir kitų įrenginių įvairovė. Labai gerai susipažinome su šiuolaikinėmis dangomis, jų panaudojimo galimybėmis. Didelį įspūdį padarė kokybiškai suprojektuoti ir įrengti želdiniai. Beveik visuose objektuose, skirtuose vaikams – aukšto lygio estetika. Tai labai svarbu. Juk estetinio pajautimo, skonio lavinimas prasideda vaikystėje. Puikus pavyzdys – Marupės vaikų darželis, kuriame išlaikytas pastato ir aplinkos elementų spalvinių sprendimų vientisumas.

Simona Mikalauskaitė, kraštovaizdžio architektė iš Gargždų: Nustebino atsakingas Latvijos gyventojų požiūris į lauko erdvės kokybę. Kaimyninės šalies gyventojai ir specialistai į mažųjų ir suaugusiųjų atrakcijų ir poilsio zonas ir į patį miesto kraštovaizdį žiūri atidžiau nei mes. Matyti, kad objektams skiriamas geras finansavimas.  Tada ir kraštovaizdžio architekto kūrybingumas gali labiau išsiplėsti. Patiko žaidimų aikštelės. Jose žaidžiantys  ne tik turi galimybę judėti, bet ir lavinti protą, meninius ar muzikinius gebėjimus. Daugybe įdomių žaidimų, išpieštų ant plytelių ar specialios dangos džiugina Salaspilio mokyklos kiemas.  O kur dar  kviečiantys  paskambinti varpai, kreivas veidrodis ar animaciniai elementai.

 
Salaspilio mokyklų kompleksą supančių erdvių sprendimai

 Latvių vaikų žaidimo aikštelių kūrėjai nebijojo derinti įvairių natūralių ir dirbtinių žaidimo aikštelių dangų. Gumuota danga čia dažnai tampa smėlio ar natūralaus mulčo sluoksnio pagrindu . Gumos mulčo danga,  pasirodo, gali atrodyti lygiai taip natūraliai kaip ir tikrų tikriausia medžio žievių mulčo danga, tik ilgaamžiškesnė. Tačiau kai kur stinga harmonijos spalvų dermei, sąryšio su aplinka. Geri pavyzdžiai – gyvenamųjų namų kvartalo Jauna Teika ar Marupės vaikų  darželio žaidimo aikštelės, kuriose panaudoti Lappset įrenginiai, kuriose harmoningai dera ir spalviniai sprendimai, ir kompoziciniai sumanymai. Jie subtiliai suderinti su architektūra. Palankiai vertinu ir daugiamečių žolinių augalų natūralias kompozicijas. Jos tinka stipriai urbanizuotose miesto teritorijose šalia vaikų žaidimo aikštelių – pievų ar miško įvaizdžio augalai suteikia aplinkai natūralumo ir savitumo. Reikia pripažinti, kad latviai kuria mažus džiugius kraštovaizdžio architektūros laimėjimus, iš kurių galime pasimokyti.

Jūratė Paragytė, Utenos savivaldybės kraštovaizdžio architektė: Aš, kaip ir kiti šios kelionės dalyviai, dėkinga organizatoriams už galimybę susipažinti su kolegų latvių darbais. Didžiausią įspūdį paliko Salaspilio teritorijos prie Dauguvos užtvankos sutvarkymas – padaryta  lakoniškai ir profesionaliai. Rygos kvartale Jauna Teika – tiesiog baltą pavydą keliantys sprendimai: drąsiai parinkti augalai, racionaliai išspręstas automobilių judėjimas ir stovėjimas. Naudinga buvo detaliai susipažinti su naujų dangų technologijomis, eksploatavimu. Tas žinias būtinai panaudosiu savo praktikoje. 


Salaspilio poilsio zona prie Dauguvos užtvankos

Karolis Grušas, šiaulietis kraštovaizdžio architektas: Domiuosi vaikų žaidimų aikštelių įranga, aiškinuosi, kas patinka vaikams.  Gaila, kad šioje kelionėje nepamatėme, kaip klega vaikai žaidimų aikštelėse – šaltoka, jų ten beveik nebuvo. O kai kurie objektai savaitgalį neveikė. Tačiau matyti, kad tvarkingai padaryta, įranga sertifikuota.  Beje, nesertifikuotą įrangą diegti išdrįsta tik skandinavai. Nežiūrint pamatytų puikių sprendimų, tenka konstatuoti, kad yra ir nederančių su supančia  aplinka objektų, netinkamų spalvinių sprendimų, pvz., Olainės parke. Turime pagalvoti, kaip tos nebūdingos mūsų aplinkai spalvos veiks vaikų psichiką. Iš modernios meno galerijos paimtos ir į parko aplinką perkeltos itin ryškios, tarpusavyje nederančios spalvos suponuoja naujas patirtis. Reikia skatinti tyrimus, kurie duotų atsakymus, kaip tos naujos patirtys „veikia“.

Kristina Žalytė,  „PST projektai“ architektė: Mudvi su Inga Liudvinavičiene šiuo metu kuriame 40 ha parką Panevėžyje. Ak, kad taip mums tokį „sotų“ biudžetą, kokius turi kai kurie latvių objektai. Matyt, ir Salaspilio mokykla, ir Jauna Teika. Rimtai į tai žvelgia savivaldybės… O mus prioritetinis „pigiausios kainos“ ieškojimas  žlugdo.

Jai antrina Kristinos kolegė Paulina Staniulytė: Šioje kelionėje gavom daug idėjų. Reikia lygiuotis į kolegas latvius.

Elė Kalvelė:  Latvių architektai  moka dirbti su gyventojais, turi savo vadybininkus. Tuo įsitikinau pati, su jais bendradarbiaudama. Patinka jų kuriami kraštovaizdžiai. Tiek darnos, pastatų ir architektūros sąryšio… Jaunoj Teikoj net automobilius sugebėjo „išgrūsti“ iš erdvės… O Sent Egziuperi  mokykla – kiek ten subtilumo. Matyti, kad architektai gerai apgalvojo, kaip pastatus įkomponuoti į aplinką…

Mona Jančytė, architektė, UAB „Plėtros partneriai“: Didžiausią įspūdį paliko daugiabučių kvartalo Jauna Teika sutvarkymas… Šaunuoliai latviai, toli nužygiavo…

 
Rygos rajono Jauna Teika architektūriniai ir aplinkos tvarkymo sprendiniai

Marija Petrauskaitė, Klaipėdos universiteto kraštovaizdžio architektūros studentė: Ką gi, pamačiau, kaip dirba profesionalai. Čia tau ne studentiški darbai.  Kaip žaismingai latviai žvelgia į vaikystę. Pavydu. Mano atlikta apklausa parodė, kad vaikai labai nori veikti, judėti, karstytis. O kur Lietuvoj tai galima? Karstyklės yra Vilniuj, Akropoly, dar Druskininkuose. Atrodo, nėra ką pridurti…

Virginija Rimantienė, dirbanti su privačiais projektais: Dar kartą įsitikinau: asmenybė lemia projekto kokybę. Argumentas: pažvelkit į Daigą ir jos kurtus Salaspilio objektus. Joje susilieja patirtis, kvalifikacija, akiratis, atsakomybė, įkvėpimas…

Danguolė Liagienė, biologė, dendrologė, LKAS narė: Didžiulį įspūdį paliko tai, kaip latviai moka panaudoti įvairias dangas įvairiuose reljefuose…. Bet kai kuo ir nusivyliau – kai kur jiems stinga žinių, kaip susodinti augalus, kad būtų užtikrinta jų tinkama vegetacija. Tai stebėjau kad ir visų išgirtame  Rygos kvartale   Jauna Teika.

Dovilė Lileikienė, miškininkė, kraštovaizdžio projektuotoja, įmonė “Medstata”: Patiko, kaip latviai pagavo „olandišką“ žolių įterpimo į miestovaizdį bangą. Vaizdas tapo „minkštesnis“,  atsirado daugiau judesio. Tačiau yra ir prasilenkiančių su aplinkos dermės kūrimu sprendimų. Pvz., vaikų žaidimų aikštelėje „Flora“ erdvei įrėminti naudoti impregnuoti kuolai „išsišoka“ iš konteksto, aikštelėje esančios medienos tekstūros tarpusavyje nesuderintos.

  
Sent Egziuperi mokyklos Latvijos pilietybę įgijusių užsieniečių vaikams aplinkuma

Jurgita Vyrukaitienė, kraštovaizdžio architektė: Atkreipiau dėmesį į tai, kaip įdomiai ir profesionaliai tvarkomos kraštovaizdyje kuriamų objektų smulkiosios detalės – bortai, technologiniai sujungimai, suvedimai… Gerai, kad šalia buvo latvių architektai, objektų kūrėjai – galima buvo čia pat išsiaiškinti, gauti konsultaciją.

Agnė Šriupšienė, KABI kraštovaizdžio architektė: Sudomino kvartalų želdinimo įrenginiai, mažosios architektūros tipiniai ir netipiniai gaminiai, jų panaudojimas. Matyti, kad jie netipinių gaminių nebijo. Buvo visokių sprendimų – gerų ir nelabai. Tai puiki pamoka.

Ingrida Zmejauskienė, įmonės „Subtili erdvė“ architektė: Labiausiai patiko Salaspilio teritorijos prie Dauguvos užtvankos sutvarkymo projektas. Ir vaikų aikštelė čia man gražiausia, nes joje vyrauja medis. Todėl ir Lappset vaikų žaidimų aikštelės „Flora“, kurią apžiūrėjome Rygoje, sprendiniai – medžio akcentavimas – man prie širdies. Natūralios medžiagos daugeliu atveju pasiteisina. Tačiau turiu pripažinti, kad itin šiuolaikiška, moderni, su gausiu metalo panaudojimu „Fixman“ vaikų aikštelė Marupėje – puikus pavykusio kompleksinio sprendimo pavyzdys.

Ina Dagytė Mituzienė, viešosios komunikacijos tyrėja, ekspertė, socialinių mokslų daktarė: Ne visai teisinga būtų žvelgti į matytus Rygoje ir jos prieigose objektus kaip į pavienius, atskirus darinius. Žinia, žvelgta per „Fixman“ įrangos pritaikymo vaikų žaidimų aikštelėse prizmę, sukauptos naudingos žinios, į ateitį orientuota patirtis. Tačiau svarbu išryškinti, suvokti, harmonizuoti jungtis tarp istoriškai susiklosčiusių ir dabartinių kraštovaizdžio architektūros – didelės ir mažos -  sprendinių, jų raidos perspektyvos. Pamatyti, kaip dera skirtingų amžiaus grupių gyventojų veiksmo, judėjimo trajektorijos aplinkoje,  interesai. Kaip „randasi“ identitetas, lemiantis vietos įvaizdį. Ir nepalikti jo savieigai, lemti šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis.

Inga Liudvinavičienė, „Fixman“ atstovybės Lietuvoje direktorė: Visiems ačiū už aktyvų dalyvavimą šioje kelionėje, kuri buvo skirta susipažinti su „Fixman“ įrenginių panauda, įrengiant vaikų žaidimų aikšteles  Latvijoje. Matau, kad kelionės metu buvo pasisemta daug idėjų, kilo diskusijų, atsirado naujų įžvalgų. Tikėsimės, tai atsispindės Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbuose. „Fixman“ siūlo  koncepciją, elementus, kurie skatina vaiko vystymąsi. Kaip tai „sudėlioti“, kad „veiktų“ geriausiai – kiekvieno kraštovaizdžio architekto ir bendras Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos reikalas. Linkiu profesinės sėkmės.

Alvydas Mituzas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas: Dėkoju „Fixman“ savininkams ir vadovams, kurie taip nuoširdžiai ir kilniai prisidėjo prie mūsų jaunųjų ir vyresnių  architektų akiračio plėtros, ypatingas ačiū Ingai Liudvinavičienei – šios kelionės įkvėpėjai ir sielai. Stebėjome, diskusijų metu išsakėme savo požiūrius, išryškėjo raidos tendencijos žvelgiant į laisvalaikio erdvių bei vaikų žaidimų aikštelių projektavimą Latvijoje ir Lietuvoje. Buvo išties malonu sutikti kolegas ir bendrauti su jais jų puikiai įvykdytuose objektuose. Daug išmokome, privalėsime taikyti praktikoje. Svarbu, kad tai taikytume kūrybiškai, kad visa tai, ką kursime, būtų „įvilkta“ į tinkamą profesionalų rūbą. Pradžiai pasižadėkime, kad sukaupta patirtis „suguls“ į išsamią prezentaciją ir paskaitas apie kelionėje matytus objektus, įvairiapusį jų vertinimo pateikimą tiems kolegoms, kurie neturėjo galimybės dalyvauti mūsų turiningoje kelionėje.

2018 m. sausis