2019 m. vasaros godos – redaktoriaus skiltis

2019 m. vasaros godos – redaktoriaus skiltis

2019 m. ankstyvos vasaros sausra Lietuvoje išdžiovino vejas ir pievas, nuseko upės ir kiti paviršinio vandens telkiniai, vargsta ir džiūsta miestų medžiai. Nurudę liepų, klevų (net ir tų spalvotųjų ‘Crimson King‘) lapai nebepuošia miestų aikščių betono plynių ir stiklo fasadų. Medis mieste auga sunkiomis sąlygomis – čia šaknims tenka daugiau druskų, daugiau karščio, sausesnis ir užterštas oras.

Invazinių rūšių sąrašas skatina miestų ir miestelių aplinkos tvarkytojus užsimoti kirviu prieš raukšlėtalapio erškėčio (Rosa rugosa) juostas, vešlias ir kupinas žiedų visą vasarą, arba baltažiedžių robinijų (Robinia pseudoacacia),  lengviau pakeliančius sausrą, gražiais ir kvapniais, medingais žiedais,  medžius. Kraštovaizdžio architektas ir miškininkas Regimantas Pilkauskas pasidalino savo abejonėmis dėl išplėstinio invazinių medžių ir krūmų rūšių sąrašo žurnale Miškai (2018, Nr. 9, p. 74–77) ir leidinyje Lietuvos kraštovaizdžio architektų darbai 2008–2018 (p. 221–224). Teisingos mintys. Ar nebus taip, kad klimato kaita privers mus pakeisti požiūrį į 2016 m. pabaigoje naujai į invazinių rūšių sąrašą įrašytus medžius ir krūmus? Ar nėra taip, kad klimato kaita verčia mus naujai formuluoti kraštovaizdžio architektūros tikslus ir uždavinius?

Įvairiose visuomenės informavimo priemonėse, interneto portaluose nuolat pasirodo informacinių pranešimų, straipsnių, samprotavimų ar nuomonių dėl miesto želdinių išsaugojimo problemų, nesavalaikių kirtimų, drastiško želdynų pertvarkymo. Šia tema pasisako ir Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) nariai, mokslininkai ir praktikai. Skaudžios Vilniaus miesto istorinių želdynų tvarkybos projektų rengimo, derinimo ir įgyvendinimo problemos ir pamokos skatintų naujai permąstyti tokių projektų prioritetų ir tvarumo klausimus. Nuolat svarstoma, kaip suderinti didėjantį urbanizacijos mastą ir žaliųjų erdvių poreikį visuomenėje. Tai rimtas iššūkis, tenkantis miestų vystymo planuotojams, nekilnojamojo turto vystytojams, kraštovaizdžio architektams.

2019 m. gegužės mėnesį savaitraštyje „Savaitė“  ir žurnale-portale „Structum“ publikuojamas žurnalistė Giedrės Milkevičiūtės interviu su VGTU prof. Gintaru Stauskiu apie „žaliausius“ Lietuvos miestus ir Vilniuje atsirasiantį parką. Norintieji gali paskaityti šį straipsnį structum.lt portale.  Šiame straipsnyje užsiminta ir apie universitetines kraštovaizdžio architektūros studijas VGTU. Nespėjant jų pradėti nuo šių metų rudens ar neverta pabandyti suformuoti grupę 2019–2020 mokslo metams kraštovaizdžio architektūros studijų įžanginiam (ar parengiamajam) vienerių metų kursui išklausyti? Baigus šį kursą  turėtų būti išduodamas VGTU pažymėjimas apie išklausytą kursą ir įgytas kompetencijas (studijuoti, dirbti) kraštovaizdžio architektūros srityje. Tokių parengiamųjų ir bandomųjų dviejų semestrų studijų VGTU Architektūros fakultete Urbanistikos katedroje tikslas būtų keleriopas: praktiškai išbandyti parengtus kraštovaizdžio architektūros mokymo programos modulius ir potencialius dėstytojus (akademinis kriterijus); padėti studijuojantiems kursantams (ir praktikams) pasirengti nuolatinėms studijoms arba įgyti trūkstamų žinių konkrečiose srityse (išlyginamasis įgūdžių ir savivokos kriterijus); formuoti VGTU kraštovaizdžio architektūros studijų tradiciją (rinkodaros ir komunikacinis kriterijus). Toks pasiūlymas pateiktas VGTU kraštovaizdžio architektūros studijų programos rengėjams, architektūros fakultetui.

Plačiosios visuomenės ir profesionalų susikalbėjimo pagrindas – ne tik formalusis akademinis, bet ir neformalusis švietimas. Gaila, kad LKAS pamažu apleidžia seminarų ir tęstinio mokymo, susitikimų pleneruose ar kituose renginiuose, keitimosi nuomonėmis ir profesine patirtimi tradiciją. Kalbėtis, diskutuoti ir mokytis reikia su savivaldybių administracijų, želdinių ir želdynų tvarkymo įmonių, seniūnijų ir projektavimo biurų specialistais, bendruomenių, kraštovaizdžio architekto profesijai giminingų profesijų asocijuotų struktūrų atstovais.

Sausros ir klimato kaitos akivaizdoje kaip niekad aktualus ir svarbus tampa paviršinio vandens, nuotekų ir lietaus vandens valdymas ir tvarkymas. Lietaus vanduo yra ekologinis ir ekonominis išteklius, tačiau kol kas visi Lietuvos miestai lietaus vandenį nuleidžia į kanalizacijos vamzdynus. Tad želdiniams, miesto gruntui reikalingas vanduo nukeliauja toli už miesto. Miestas lieka it sausa dykuma, todėl tenka rūpintis žaliųjų vejų, gėlynų ir sumedėjusių augalų laistymu naudojant požeminio vandens atsargas, geriamąjį vandenį. Tai yra visiškai nevykęs sprendimas, neūkiškas ir neekologiškas elgesys. Daugelyje Europos miestų priimti ir įgyvendinti protingi infrastruktūros sprendimai – lietaus vanduo nukreipiamas žaliųjų plotų paviršiumi ir panaudojamas tiek miesto centre, tiek pakraščiuose. Puikus pavyzdys yra Malmės miestas Švedijoje. Visas vanduo iš dangaus „eina“ žemės paviršiumi. Taip atsiranda tvenkinių, upeliukų, jie gaivina miesto gamtą ir žmones. LKAS atstovų pranešimuose įvairiose konferencijose ir seminaruose, bene nuo 2012 metų, nuolat kalbama apie mėlynosios infrastruktūros – lietaus ir paviršinio vandens – tvarkybą. Kol kas tik kalbama – miestų savivaldybių politikai dar neužaugo iki tokių problemų sprendimo.

Tokias mintis karštą ir sausringą vasarą norėtųsi aptarinėti želdynų prieglobstyje, medžių pavėsyje. Kraštovaizdžio architekto vienas iš svarbiausių uždavinių yra kurti žmogui palankią aplinką ir „sodinti medį, po kuriuo susėdę žmonės meiliai šneka“. To ir noriu palinkėti kolegoms. Tebūna visų Jūsų siekiai kilnūs...

Steponas Deveikis, lkas.lt redaktorius, 2019-07-04