Aktualu – Žinios
Žinios
100-oji Alfonso Kiškio gimimo sukaktis

Alfonsas Kiškis (1910–1994)
 
2010 m. rugpjūčio 26 d. šventėme 100-ąją žymaus kraštovaizdžio architekto Alfonso Kiškio gimimo sukaktį. Ta proga šeima, kraštovaizdžio architektų bendruomenės nariai rinkosi prie Alfonso ir Rūtos Kiškių kapo sostinės Rokantiškių kapinėse.
 
A.Kiškis buvo daugelio mūsų mokytojas, jam esame dėkingi už įskiepytą meilę ir pagarbą kraštovaizdžio architektūrai, profesinio suvokimo ugdymą, tautiškumo pamokas. Todėl jį pažinoję kraštovaizdžio specialistai ir šeimos nariai prie Jo kapo, o ir po to vykusios vakaronės metu labai šiltai prisiminėme kartu nueitą kelią, turiningą bendravimo laikotarpį.
 
A.Kiškis gimė Žeimelyje, lietuvio ir latvės šeimoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima buvo pasitraukusi į Rusiją. Tėvui mirus, šeima grįžo gyventi į Latviją. A.Kiškis mokėsi Bauskės gimnazijoje, sodininkystės mokykloje, 1936 m. baigė Latvijos universiteto agronomijos fakultetą. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo aktyvus tautiškos Lydumų draugijos narys. Valstybės siuntimu 1938 m. tobulinosi Anglijoje, Bristolio universitete, kur greta pagrindinių studijų daug dėmesio skyrė kraštovaizdžio architektūrai. Grįžęs dirbo Latvijos žemės ūkio ministerijos Sodininkystės skyriuje.
 
Savarankiškai pradėjo projektuoti želdynus, susidraugavo ir bendravo su žymiausiais to meto Latvijos kraštovaizdžio architektūros specialistais – Andrejumi Zeidaku (lankė jo vedamus kursus, save laikė jo mokiniu), Karliu Baruonu, skulptore Rasa Kalninia-Gringerga ir kitais.
 
Baigiantis karui buvo mobilizuotas į Latvių legioną, kariavo Kurše. Dėl dalyvavimo kovose 1948 m. buvo ištremtas ir iki 1956 m. kalėjo Sibiro lageriuose. Grįžęs iš tremties dirbo Pūrės žemės ūkio bandymų stotyje, o nuo 1961 m. Latvijos komunalinio ūkio projektavimo instituto Jūrmalos skyriuje. Kūrybiškai tvarkė Jūrmalos kurorto želdynus, tapo žinomas ne tik Latvijoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, buvo pažįstamas ir bendravo su garsiais užsienio kraštovaizdžio architektais ir menininkais. Suprojektavo ir įvykdė daug reikšmingų objektų Latvijoje (Kemerų sanatorijos teritorijos tvarkymo ir kt.), Maskvoje (laimėjo Liaudies ūkio pasiekimų parodos Želdininkystės ir gėlininkystės paviljono aplinkumos sutvarkymo projekto konkursą ir dalyvavo jį įgyvendinant, toje parodoje suprojektavo ir įgyvendino labai šiltų atsiliepimų sulaukusį Latvijos parko fragmentą) ir kituose miestuose, dalyvaudavo konkursuose.
 
1967 m. A.Kiškis su žmona Rūta kaip pripažinti specialistai buvo pakviesti gyventi ir dirbti Lietuvoje. Iki 1975 m. dirbo Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto Želdynų grupės vadovu. Jo vadovaujami specialistai parengė kelis šimtus gyvenviečių, gamybinių centrų tvarkymo, naujų parkų įrengimo ir esamų tvarkymo projektų. Didelė jų dalis buvo sėkmingai įgyvendinama. Svarbiausi iš jų – Dainavos gyvenvietė Ukmergės rajone, Klausučių – Jurbarko rajone, Juknaičių – Šilutės rajone, Vilniaus šiltnamių kombinato Pagiriuose gamybinė aplinkuma ir gyvenvietė.
 
Vieni paskutiniųjų darbų – naftininkų miesto Mažeikių želdynų formavimas. Pagal Alfonso ir Rūtos Kiškių projektus buvo įgyvendinti Sodų trikampio, Melioratorių ir kiti skverai, miesto apsauginiai želdynai, atskirų rajono gyvenviečių dalių tvarkymas.
 
A.Kiškis ne tik vadovavo projektavimui, pats projektavo, bet atliko didžiulį švietėjišką ir auklėjamąjį darbą: skaitė paskaitas, dalyvavo seminaruose, rengė parodas, rašė straipsnius spaudai, parengė ir išleido knygą. Rodydamas pavyzdį, tai daryti mokė ir skatino savo kolektyve bei kitur dirbančius specialistus. Turėjo didelę knygų kraštovaizdžio architektūros tematika biblioteką, ją noriai leido naudotis visiems.
 
A.Kiškis turėjo kūrybinį braižą, nemėgo puošeiviškumo. Jo sprendimai buvo gerai apgalvoti, racionalūs. Jis mokė analizuoti ir kūrybiškai vertinti kitų darbus. Kraštovaizdžio architektūroje diegė ekologinio mąstymo sąvoką, todėl bendravo su žymiausiais to meto kraštotvarkos mokslininkais – dr. Alfonsu Basalyku, dr. Česlovu Kudaba, dr. Gediminu Pauliukevičiumi, dr. Kaziu Eringiu ir kitais. Jis labai gerbė kolegas architektus ir kraštovaizdžio architektus – su pagarba atsiliepdavo ir vertino Antano Tauro, Dainoros Juchnevičiūtės-Vaivadienės, Irenos Daujotaitės darbus ir veiklą, artimai bendravo su Regimantu Pilkausku, beje, dalyvavusiu pakviečiant Jį dirbti į Lietuvą.
 
A.Kiškio profesinis meistriškumas labai pakylėjo Lietuvos kraštovaizdžio architektų prestižą, įteisino jų dalyvavimą kraštotvarkos procesuose. Jo vadovaujami kraštovaizdžio tvarkymo specialistai kaimo teritorijų tvarkyme tuo metu buvo vedantys Respublikoje. Daugelis to meto institutų rengdavo gyvenviečių plėtros projektus, o želdynų tvarkymo projektavimo darbus patikėdavo A.Kiškio vadovaujamam kolektyvui. Ir neapsirikdavo. Gražiausių gyvenviečių tvarkytojai buvo apdovanojami aukščiausiais to meto valstybiniais apdovanojimais. Juknaitiškiams už gyvenvietės ir ūkio tvarkymą buvo įteikta aukščiausia to meto – Lenino premija. Ją kartu su kitais, žinoma, turėjo gauti ir A.Kiškis. Deja, dėl praeityje turėto požiūrio tie apdovanojimai Jį aplenkdavo...
 
Gal todėl Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos apdovanojimas Žymeniu Nr.1 (po mirties) „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“ – išlieka vienu svarbiausių apdovanojimų. Tačiau didžiausia vertybė – palikti darbai – gyvenvietes ir miestus puošiantys želdynai.
Alvydas Mituzas
 

 
Prie Kiškių šeimos kapo Rokantiškių kapinėse. Fotografavo Algimantas Šniukšta.
 
 
Iš Alfonso ir Rūtos Kiškių kūrybos
 
 
Juknaičių kultūros namų aplinkuma. Fotografavo Alvydas Mituzas.

Atgal

©LKAS/www.lkas.lt/ atnaujinta 2010 09 25